Bet vestuvėms vaikai pasirinko ne kokią kaimo sodybą, netgi ne prabangų restoraną, o tolimą užsienio šalį. Vaikai nori tuoktis Balyje.
Jiems, sako, tradicinės vestuvės ne prie širdies. Baltos mišrainės išėjusios iš mados, tų tradicijų su duona ir druska matyti ir girdėt net nenori. O į kainos, sako, čia labai didelės. Pigiau užsienyje. Gal ir pigiau. Bet kam vykti sumainyti žiedų į tokią tolybę!Dar ir be bažnyčios palaiminimo...
Vestuvės dar būtų ir be močiutės ir senelio, kurie tikrai jau į tokią kelionę nesileistų dėl sveikatos. Kai pasakė apie planus, tai net apsiverkėm abu su tėvuku. Rankos drebėt pradėjo. Baisu, ar tokį tolimą skrydį širdis ir mūsų su tėvuku atlaikys? Mano dar aukštas kraujospūdis.
Be to, kur tiek pinigų gauti? Juk kainuoja ir skrydis, ir dar dovanų į vokelį. Nors vaikai sakė netgi paskolas žada imti, kad svečius galėtų apgyvendinti ir pamaitinti, pramogomis jų pasirūpinti.
Aš galvojau, kad taip tik anekdotuose būna. Realiame gyvenime tokių dalykų nėra, nes visi turi sveiko proto ir panašiai. Jie visai išprotėjo! Kam gyvenimo pradžią pradėti nuo paskolų? Ir dar kokių – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių! Kas per noras pasirodyti?
Suprantu, kad jei bent vienam iš jų ta kultūra būtų artima, kurio šaknys iš ten. O dabar svetima žemė, svetimi papročiai.
Ar ne geriau tuos pinigus skirti naujo gyvenimo pradžiai, būsimo vaikelio kraiteliui? Na, tikrai vardinti galima be sustojimo. Jaunai šeimai pilna išlaidų.
Vaikai ramina, kad padengs paskolą iš vokelių, kad viskas gerai. Bet kas jau tiek suneš jiems? Jei dar svečiams patiems už skrydį mokėt beveik 1000 eurų!
Mes su tėvuku nelabai turim pinigų. Martelės tėvai irgi. Kiek kalbėjausi su jais, tai jie siūlo nesikišti, leisti vaikams daryti, kaip jie nori.
Ką ten atkalbėsi, tikrai abejoju, ar pavyks. Jei jau užsigeidė, tai ir padarys, kaip nori. Tik kokia kaina!
