Va, ką reiškia 40 metų santuokoje, gero vyro gerose rankose. Na, čia, taip, tarp kitko, juk kas pakels sau uod... Ai, tai ne taip svarbu, svarbu, kad visur kartu. Mėgstame keliauti, judėti, ne kartą yra tekę dalyvauti pažintinio pobūdžio ekskursijose ir, sutiksite, kad įdomumas priklauso ne tik nuo to, ką matai, bet ir nuo gido, nuo jo pasiruošimo, žinių ir mokėjimo perteikti tas žinias.
Mums pasisekė. Įdomus maršrutas, o grupės vadovė, ponia Irena, įdomiai papasakojo ir ženkliai praturtino mūsų žinias. Iki šiol nieko nežinojau apie Vytauto Mačernio asmenybę, kūrybą, nes kai mokiausi mokykloje, šio poeto mokymo programoje nebuvo.
Pasiklausius išsamaus, įdomaus pasakojimo ir aplankius jo kapą, atsirado noras plačiau susipažinti su šio poeto kūryba. Reikės būtinai paskaityti jo poeziją.
Labai patiko Renavo dvaras ir pasakojimas apie šalia esantį šikšnosparnių „viešbutį“. Tikiuosi, po šios informacijos neatsiras „veikėjų“, norinčių pakeisti „koronos“ plitimo pradinį tašką, nors... Ką gali žinoti.
Pasirodo, giminė, pastačiusi Renavo dvarą, ne tik šikšnosparnių viešbutį įkūrė. Iš ten kilo ir Lenkijos prezidentas ir Vasario 16-osios akto signataras. Kas jie? Aplankykite dvarą ir sužinosite daug įdomių dalykų.
Jei viską papasakosiu, tai ir liksite sėdėti ant sofos su kompiuteriu rankose. Netingėkite, pasikelkite nuo sofos ir pirmyn.
Na, o prie koplytėlės, kurioje ilsisi Šatrijos Ragana, vadovė daug papasakojo ne tik apie kūrybą, bet ir apie jos gyvenimą. Sužinojau, kaip Marija Pečkauskaitė tapo Šatrijos Ragana ir kad ji iki paskutinio atodūsio rūpinosi savo tėvynainiais, aukojo asmeninį gyvenimą , savo ir paaukotas lėšas skyrė palengvinti sunkią vargdienių dalią.
Nežinau kaip dabar, bet mano laikų mokyklinėje programoje tokios informacijos nebuvo. Neabejoju, kad Šatrijos Ragana mums visiems turėtų būti pavyzdžių, kaip reikia gyventi, dirbti ir aukotis vardan Lietuvos žmonių, vardan Lietuvos, vardan visų piliečių gerovės, gerovės valstybėje.
Na, o kur raganaitė, nors ir gerietė, ten būtinai ir velnias įsisuka. Visada galvojau, kad nelabasis tik Puntuką pametė ir tas akmuo didžiausias. Deja, Barstyčių akmuo didesnis už garsųjį Puntuką. Koks tas nelabasis turėjo būti galingas, kad tokį akmenį iki Barstyčių atvilktų.
Beje, kai grupės vadovė paminėjo Barstyčius, prisiminiau amžiną atilsį savo tėvuką. Jis dirbo Klaipėdos autobusų parke ir kartais nugirsdavau jo piktą burnojimą: „Tegu velniai sutranko tą maršrutą. Ryt vėl baladotis į Darbėnus per Barstyčius“.
Kiek supratau, tais laikais tas kelias, kaip ir akmuo, buvo velnio neštas, pamestas ir pamirštas. Dabar keliai geresni, bet velnią mini, velnias – čia... Sugedo mus vežęs autobusas. Kad jį kur.... Oi, čia geriau patylėsiu.
Porą valandų laukėme kito ir teko praleisti vieną kelionės punktą – Kamanų rezervatą. Nežinau kodėl, bet mano brangioji labai norėjo jį apsilankyti. Nesakė, kas ją taip ten traukė, bet mano seno patyrusio vilko intuicija šnabždėjo: „Gerai, kad nenuvažiavote, o tai nežinosi, koks velnias iš po kokio kero išlys, kokią zbitką iškrės, o gal net už kojos pačiupęs į pelkių gelmes nutemps“.
Visada pritariu minčiai – nieko nebūna šiaip sau, todėl ramiai laukiau naujo autobuso. Nauju autobusu pelkyno nebespėjome aplankyti, bet iki sutemų spėjome pasisvečiuoti pas brolius Latvius Kuldigos miestelyje.
Gražus, nedidelis, senove dvelkiantis miestelis. Vaikštant Kuldigos senamiestyje įsijautęs į vaizdžius pasakojimus taip ir laukiau, kada iš už kampo išlėks karieta su vietiniais ponais razbaininkais, pasisveikins ramiai žingsniuojančios, žemę siekiančiomis sukniomis pasipuošusios poniutės ar vietiniame bare po stalu išgirsiu iš naujamadiškų vyžų besijuokiančias dvasias.
Norite tikėkite, norite ne, bet aš visa tai mačiau, girdėjau ir patikėjau, nes labai įdėmiai klausiau ir įsijaučiau į grupės vadovės pasakojimus. Ech, praeitį palikime praeities dvasioms, o šių dienų latviška realybė nedaug skiriasi nuo mūsų, bent jau kainomis.
Netyčia užmečiau akį į kurą. Truputį brangesnis nei Lietuvoje, bet nedaug – keliais centais. Pagalvojau – tie nelabieji vietoje akmenų mėtymo laukuos numestų kokį akmenuką ten, kur tos kainos „kuriamos“, gal tada žmonės vietoj keiksmo velniūkščiui, gražią, nuoširdžią maldelę sukalbėtų. Kaip manote?
Deja, kol kas velnių naudą .... gaudo, o mes su žmona už dvi picas, du kavos puodelius, du nealkoholinio alaus bokalus sumokėjome nei daug nei mažai – tik... 37 eurus. Gal brangoka, bet juk ne kas dieną.
Na, ir kokia kelionė į Latviją be saldainių „Karvutė“. Jei neparsiveži šių saldainių, reiškia Latvijoje nebuvai. Deja, seniau saldainiai „Karvutė“ buvo truputį skanesni. O gal taip tik atrodo, nes tada buvau mažas, saldainių gaudavau labai retai ir bet koks saldainis buvo pats skaniausias.
Saldainiai „Karvutė“ nupirkti, žynių skrynelė papildyta – važiuojame namo. Tokia turininga kelionė išjudino, įkvėpė ir jau po poros dienų su brangiąja iškeliavome karpių gaudyti. Toje sodyboje šventėme Naujus metus, patiko, tai šį kartą parai išsinomojome tą patį kambariuką prie pat tvenkinio. Buvo proga palyginti žiemos linksmybes su vasaros ramybe.
Grįžę iš ten su anūku pasiautėme Lietuviškoje Turkijoje. Anūkas nuo pirmųjų gyvenimo metų lankosi Turkijoje, tai jam visi vandens parkai – tai Turkija. Atostogų pabaigai, tiesiogine žodžio prasme, sugrįžome ten, kur tikrai gera sugrįžti – į Jakus ir iš dūšios pasilinksminome kasmetinėje bendruomenės šventėje „Čia gera sugrįžti“. Apie tai sekančiuose laiškučiuose.
