Apsidžiaugiau, tiesą sakant. Pradėjau ją kalbinti, netikėtą profesiją moteris pasirinko, pasidarė įdomu. Turbūt dėmesio sulaukia iš keleivių vyrų. Vairuotoja prisipažino, kad tikrai nesiskundžia dėmesiu. Dažnas paprašo jos telefono numerio. O jei gerai pašventę, tai ir pabando apkabinti, dovanų įteikti.
„O ką į tai vyras, ar nepavyduliauja?“ – kažkaip leptelėjau nepagalvojusi, kad gal ji visai ir to vyro neturi. Nors ant rankos pastebėjau sutuoktuvių žiedą.
„O ką vyras, pinigus juk kažkam reikia uždirbti, ką jis pasakys“, – atsiduso vairuotoja.
Pasimečiau, nežinojau, ką pasakyti. Tai vairuotoja pastebėjo, todėl pati nutraukė nejaukią tylą. Paaiškino, kad augindama mažą vaikelį neturėjo, kaip kitaip prisidurti prie išmokų, kurių, deja, nepakanka šeimai pragyventi. O vyras per pandemiją prarado darbą ir naujo nesusiranda. Pasimečiau, nežinojau, ką pasakyti dar labiau.
Tačiau moteris nesiskundžia. Nes sąlygos tikrai geros. Dirbant pavežėja galima rinktis laisvą darbo grafiką – vakarais, naktimis, kai vaikelis miega. Nereikia prie nieko derintis. Be to, ir pinigai geri. Per mėnesį, sako, nesunkiai pavyksta užsidirbti apie 700–800 eurų.
Išties, kažkaip pagailo tos jaunos moters. Kuri motinystę turi derinti su nelengvu darbu naktimis ir vakarais vežiojant įkaušusius klientus. Koks, vis dėlto, sunkus yra tas mamos statusas.
