39 m. man suėjo gegužės pabaigoje, ir niekaip negaliu su tuo susitaikyti. Lyg ir nesu sena, bet jausmas toks, kad esu, ir nieko gero mano gyvenime nebelikę.
Blogai pasijutau kelios dienos prieš gimtadienį – staiga atėjo suvokimas, kad jau viskas baigta. Ta prasme, nieko naujo ir gero gyvenime nebebus – bus nebent taip, kaip yra, arba blogės.
Turiu du vaikus, ir daugiau nebus, nes jau vėlu. Na, gal dar ir pavyktų trečio susilaukti, gal ir nuginčiau šalin mintį, kad atrodau kaip jo močiutė, o ne mama, bet vyras kategoriškai nenori. Ir tas vyras man dabar labai šiaip sau, bet jei tokį tesugebėjau susirasti, kai buvau 24-erių ir svėriau bent 20 kg mažiau nei dabar, tai geriau tikrai nebus.
Geresnio darbo irgi tikrai nebus – man mano darbas mielas, bet alga šiaip sau, o geriau šioje srityje nelabai teuždirbsi. Kai dabar pagalvoju, tikrai ne humanitarinius mokslus reikėjo studijuoti, o pagalvoti apie ateitį ir uždarbio perspektyvas. Dar neseniai bandžiau svarstyti, o gal dar ne vėlu, gi galima ir vyresniems žmonėms kažkur įstoti ir įgyti „šiuolaikinę“ specialybę. Bet jei išsilavinimą jau turi, mokslas yra mokamas ir kainuoja tiek, kiek aš tikrai nepajėgčiau susimokėti.
Sveikata irgi nekažin kokia – vis skaudą nugarą, kartais skausmas ir į koją pereina, ir jeigu tai progresuos (o juk aišku, kad progresuos...), vėliau gal visai kojų nepavilksiu.
Kai kurie žmonės sako, kad brandus amžius – gerai, nes turi daug patirties, bet man ta patirtis tik rodo, ką seniau padariau netinkamai, o nieko perdaryti jau neišeina.
Žodžiu, jausmas toks, kad gyvenimas ėmė ir praėjo, ir ne toks jau blogas jis buvo, bet vis tiek gaila, kad nieko naujo nei įdomaus nebelikę. Na, gal kažkiek įdomių dalykų ir yra, man patinka knygas skaityti, „Netflixą“ žiūrėti ir su vaikais žaisti (kartais). Bet visa tai jau seniai patirta ir banalu, be to, tas vaikas, kuriam beveik keturiolika, dažniausiai nė nebenori manęs akyse matyti.
Man, ko gero, vidutinio amžiaus krizė, ir dabar visai suprantu, kodėl kalbama, kad ją patiriantys vyrai kartais išeina pas jaunesnes – jeigu ir jiems viduje panašiai negera, kaip man dabar, tai aš juos pateisinu. Save irgi pateisinčiau, jei kažką radikalaus nuveikt sugalvočiau, bet aš tiems galvojimams jau per sena – telieka sėdėti ir graudintis.
Tiesa, kai apie savo išgyvenimus papasakojau porai draugiškų kolegių, jos nuramino, kad ir joms panašiai negera buvo – vienai sulaukus 40-ies, kitai – 50-ies. Sakė, kad irgi kurį laiką labai išgyveno ir daug ką permąstė, o paskui nurimo ir vėl džiaugiasi gyvenimu. Labai tikiuosi, kad taip nutiks ir man.
