Neseniai mums teko dalyvauti vestuvėse. Bažnyčioje kunigas jaunavedžiams ir visiems juos pasveikinti susirinkusiems sakė gražų pamokslą. Kažkas iš laimės tyliai verkė, kažkas dūsavo, kažkas palaimingai klausėsi.
Tačiau tuo metu bažnyčioje pamokslas visai nedomino mažųjų šventės svečių. Įvairaus amžiaus vaikučiai nenustygo vietoje – kas lakstė, kas garsiai kalbėjo, kas zirzė.
Tuomet vienas vyras (vienas vyresnės kartos giminaitis), neapsikentęs priėjo prie vaikų, aprėkė juos ir liepė tėvams išsivesti vaikus į lauką. Keli sugėdinti tėvai taip ir pasielgė. Vakai, aišku, dar labiau pradėjo triukšmauti ir rėkti.
Susirinkusieji nežinojo, kaip reaguoti į tokį nemalonų incidentą. Pasimetė dauguma. Tiesą sakant, atsisuko net jaunieji.
Kunigas ceremonijos metu neliko abejingas šiai situacijai ir leido suprasti, kad vaikai ir toliau liktų žaisti bažnyčioje. Ir kad vaikų juokas papuošia ceremoniją.
Po tokio komentaro raudonavo ne tik sudrausmintų vaikų tėvai, bet ir tas vyras buvo raudonio išmuštas, nežinojo, kur dėti akis. Nors žmogus tikrai nieko blogo nenorėjo, tik stengėsi, kad ceremonijos junavedžiams niekas negadintų. Bet sukėlęs tokį skandalą padarė tik blogiau.
Po vestuvių svečiai netgi įsivėlė į diskusiją aptarinėdami šį įvykį. Vieni sakė, kad pagarba bažnyčiai ir jauniesiems turi būti, dabar vaikai esą visiems ant galvų ir altoriaus jau užlipę, neauklėjami, viskas jiems galima. Anarchija, vienu žodžiu, reikia tvarką daryti ir parodyti jiems vietą.
Kiti gynė vaikus sakydami, kad jie yra mūsų gyvenimo prasmė, jos negalima išsižadėti. Manau, kad vaikus iš bažnyčios išvaręs vyras pasielgė neteisingai. Juo labiau, kad kunigas neprieštaravo vaikų žaidimams bažnyčioje. Juk pasaulis dėl to nesugriuvo.
Mūsų žmonės galėtų būti šiek tiek atlaidesni, pakantesni, tolerantiškesni ir supratingesni mūsų mažiesiems.
