Tai štai, apie tai ir nusprendžiau padiskutuoti, ar čia tik mūsų vienų šeima tokia ant skurdo ribos per tą abitūrą atsidūrė, ar ir kitiems savo dvyliktokų vaikų džiaugsmą finansiškai sunku pakelti?
Paskutiniais metais mokykloje progų švęsti daugiau nei per mano pastaruosius 10 metų pasitaikė – šimtadienis, paskutinis skambutis, egzaminai, išleistuvės. Kiekvieną šventę svarbu triukšmingai ir brangiai pažymėti. Ir, aišku, kad ne iš savo santaupų tie baliai vyksta.
Jau paskutinio skambučio šventės mums kirto per kišenę ir kelia siaubą. Vien dovanos ir gėlės auklėtojai, limuzinai, kaimo sodybos nuoma, maistas ir gėrimai, didžėjus, vedėjas, po 80 eurų žmogui! Ir tai čia tik paskutinis skambutis. Išleistuvių šventei dar po 130 eurų.
Aš jau nekalbu, kas vyksta tose šventėse. Tenka po to parsinešti iš vakarėlių...
Šiais laikais jaunimas, sakyčiau, įpratęs gerai gyventi ir gauti, ko tik užsigeidžia. Ir aš nekalbu apie auksinį jaunimą ir turtuolių vaikus. Kalbu apie paprastų, vidutines pajamas uždirbančių žmonių vaikus, kokių šalyje dauguma.
Sūnaus draugas pasakojo, kaip po mokyklos baigimo ruošiasi laikyti teises, todėl prašo dovanos – automobilio. Ne šiaip kokio iš Utenos turgaus, o iš salono, spaudžia imti lizingą. Nes kaip jis su „gelda“ važiuos į universitetą.
Jaunimas visai neteko proto! Sakau jam, bet kad nei tėvai, nei patys dėstytojai tokių naujų mašinų net neturi, tai ką kalbėti apie studentus?
Sūnui siūlau vasarą padirbėti, kad studijų metais lengviau mums jį išlaikyti būtų. Bet ne, kur tau. Paskutinė vasara prieš studijas, tai reikia su draugais paturistauti, pažvejoti, koks dar darbas, seniuk?
Kai aš buvau abiturientas, pamenu, pinigų vasarą užsidirbti reikėdavo ir sargu dirbant, ir butelius renkant, ir daržus ravint. O dabar tokie laikai, kai jaunimas visai nesistengia dėl savęs ir nevertina to, ką turi ir ką tėvai duoda. Ar ne tiesą sakau?
