Tai – antsvoris, kuris ypač aktualus sėdimą darbą dirbantiems vairuotojams. Aišku, kol svoris netrukdo gyventi, pasiekiame nusišluostyti užpakalį, savo vyrišką „daiktą“ matome be veidrodžio, žmona guodžia, „kad gero žmogaus turi būti daug“, jaudintis neverta.
Tačiau, kai atsigulus ant nugaros ir truputį kilstelėjus galvą vietoje tekančios saulės matome savo bambą, reikia sunerimti, juo labiau, vasara ant nosies.
Tačiau daugelis vyrų pritariate, kad žmoną mesti lengviau nei svorį, todėl nemetate nei svorio, nei žmonos. O dėl saulės – pagulėjus iki pietų ją vis tiek pamatysit.
O jei gėda, pastovėkite nuogi prieš veidrodį ir pirmyn į kovą.
Nepamenu, prieš kiek metų, vienoje transporto logistikos įmonėje buvo padėti vairuotojams skirti lankstinukai. Juose buvo sudėliota savaitinė maitinimosi programa. Labai graži. Patiekalų nuotraukos, kiekiai, kalorijos, kada ir ką valgyti. Deja, pastudijavus tapo aišku, kad ji tinka vietiniams, po vietą dirbantiems vairuotojams, kurie valgo namuose ir kavinėse. Mums, dirbantiems kadencijomis po Europą, taip maitintis nepavyktų.
Dabar madinga sudarinėti įvairias dietas, patarinėti, ką valgyti, o ko ne, tačiau be valios ir sunkios kovos su besočiu draugu, gyvenančiu pilve, rezultatų nepasieksi.
Pagalvojau, o kodėl mūsų transporto profsąjungai, „Linavai“ ir kitoms organizacijos, kurioms rūpi vairuotojų sveikata, kartu su dietologais nesudarius vairuotojams, dirbantiems Europoje kadencijomis, maitinimosi programos? Pagal mobilumo paketo nuostatą – keturioms savaitėms.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad mūsų darbo, poilsio, maitinimosi laikas labai nepastovus. Kai normalūs žmonės miega, mes dirbame, kai dirba – mes miegame, kai jie prie stalo valgo pirmą, antrą, trečią, mes prie rampos kramsnojame sausą sumuštinį.
Tie nenormalūs kramsnojimai dažnai vyksta todėl, kad nėra konkrečios programos, kurią būtų galimą vykdyti. Sutiksite, kad daug lengviau kažko laikytis, kai yra konkretūs punktai, nuorodos ir t.t. Kuriant tą keturių savaičių vairuotojo maitinimosi programą reikia ypatingai atkreipti dėmesį į tai, kad maistą gaminame patys, ant nedidelių dujinių, kabinoje ir neturime galimybės išsikepti kugelio ar obuolių prikimštos žąsies.
Taigi, pirmyn ponai, padirbėkite, pasistenkite. Manau, turint tokią programėlę, jos laikantis, bendras vairuotojų antsvoris ženkliai sumažės ir mes būsime sveikesni.
Jau matau skeptiškus komentarus ir patarimus – reikia mažiau ėsti ir daugiau sportuoti. Sutinku, esu viską išbandęs, bet visa tai darant spontaniškai, atsiranda įvairių pavojų, o pasiekti rezultatai ilgai neišsilaiko.
Šiuo metu bandau truputį sulieknėti tik mažinant maisto kiekį – be jokios programos. Balandžio pabaigoje su kelnėmis ir kojinėmis svėriau 113 kg. (Daugiausiai svėriau 118 kg. Baisi gėda!) Kolegoms įsipareigojau numesti per savaite N kg ir parodyti pavyzdį.
Pradėti sportuoti bijau, nes prisiminiau, kaip jaunystėje sporto pagalba metant svorį tapau rožinės panteros auka...
Jaunas buvau lieknas.
1982 m. prieš vestuves ūgis buvo 184 cm, svoris – 82 kg. Sutiksite, beveik vyro parametrų etalonas, bet po vedybų kažkas sutriko. Nežinau kas, bet svoris pradėjo augti. Jaučiu, kad dėl to kalta žmona, kuri puikiai mokėjo gaminti maistą ir kepti pyragus.
Vienu metu, keletui mėnesių, teko laisvą vairuotojo gyvenimą iškeisti į sėslų. Tiksliau, tapti naminiu. Kažkokia nesąmonė. Nuo 7 ryto darbas, 11-12 val., pietūs, 16 valandą namo, o ten... . Padalinkite nedidelį dviejų kambarių butelį iš manes, jaunos žmonos, dukros, uošvienės, uošvio ir gausite tą „ten...“
Pradėjau lankyti sporto klubą, o papildomai vakarais išbėgdavau palakstyti. Negaliu pasakyti, kad labai patiko, bet gaudavau gurkšnį gryno oro ir svoris krito pastebimai. Pirmasis pagražėjusias kūno formas pastebėjo kaimynas kulturistas, o įvertino rožinė pantera.
Vieną vakarą bėgant takeliu net nepastebėjau, kaip iš už kažkokio krūmo, kaip pantera, iššoko jauna moteris rožiniu sportiniu kostiumu. Pagyrė, kaip puikiai atrodau, pasakė, kad jau seniai mane stebi ir pasiūlė kartu bėgioti. Sutikau.
Kad nebūčiau „buduliu“ ir labiau prisiderinčiau prie rožinės panteros, sekančią dieną turguje nusipirkau mėlyną turginį sportinį kostiumą „Puma“.
Gražiai atrodėme – rožinė pantera ir mėlyna puma.
Keista, bet kas vakarą bėgimo tempas lėtėjo, pokalbiai darėsi atviresni, galiausiai ji pasiūlė penktadienį vietoj bėgiojimo kur nors pasėdėti. Sutikau.
Buvau jaunas, kvailas, nepatyręs, tai penktadienį į sporto klubą išsiruošiau ne sportiniais, o išeiginiais rūbais.
Į žmonos nuostabą atsakiau trumpai ir aiškiai: „Šiandien bus sporto klubo tarybos posėdis. Rinksime naują pirmininką.“
„Pagrindinis ir vienintelis kandidatas, tikriausiai, bus ta rožinė žiurkė iš gretimo kiemo?“, – paklausė piktai.
Pamatęs gudriai besišypsančią dukrą supratau, kas paskundė.
Žmona įdavė pasakų knygą ir vietoje tarybos posėdžio dukrai skaičiau pasakas.
Baigėsi bėgiojimai, sportavimai, po kelių dienų vėl grįžau į įprastą darbą, įkvėpiau laisvo trasų oro, sugrįžo atgal visi kilogramai, viskas atsistojo į savo vietas ir taip laikosi iki šių dienų.
Taigi, gerbiamieji, prieš pradėdami mesti svorį sporto klube ar vakarais bėgiojant, būkite atsargūs. Gal geriau apsiribokite maisto ribojimu, nes, manau, ir šiais laikais už medžių slepiasi rožinės panteros, kurios medžioja netyčia pasiklydusius ir lieknėjančius vyrus.
