Nuo kūdikystės pamenu, kaip mama mane užgauliodavo, naudodavo fizinį ir psichologinį smurtą. Kai užaugau, niekas ir nepasikeitė. Atrodė, kad mama mane laiko savo konkurente, jaučia kažkokią nepaaiškinamą neapykantą, galbūt pavydą.
Kai pati susilaukiau vaiko, maniau, kad galbūt ji galbūt mylės bent savo anūką. Deja, bet tai moteriai meilė vaikams apskritai turbūt išoperuota.
Kai paskutinį kartą su šeima lankėmės pas ją, išseko mano kantrybė galutinai.
Atvykome pas mamą savaitgaliui. Vaikas mano darželinukas, judrus, nori dūkti, bendrauti su močiute. Prašosi dėmesio, lipa pas ją ant kelių. Nors vargšas dar nežino, kad močiutė niekada nėra pasisodinusi savo dukros ant kelių, niekada nėra apsikabinusi ar priglaudusi. Anūko – juo labiau.
Jau nekalbu, kad kokį žaisliuką būtų jam nupirkusi ar drabužėlį. Mama gyvena su patėviu, jo reakciją aš suprantu – svetimo vaiko vaikas jam turbūt nemielas. Bet mano mama... Juk tai jos kūnas ir kraujas...
Tai štai, sūnelis dūksta, dėmesio prašosi, žaisti senelius kviečia. O mano mama su sugyventiniu jau matau, abu persikreipę, sėdi nepatenkinti. Replikas mėto, kad negirdi savo TV laidos per vaiką, liepia jį tildyti.
Aš jau neištvėriau, sakau, kad pakentėtų, prisižiūrės savo laidas. Atvažiuojame kartą per pusę metų ar rečiau. Gali bent šiek tiek pabendrauti su vieninteliu anūku. Ar dabar mums išeiti ir sėdėti kitame kambaryje?
Deja, bet jie ir toliau sėdėjo sau prie televizoriaus, aptarinėjo kažkokias bereikšmes laidas apie kulinariją ir tt. O kai nuobodžiaujantis mano sūnus nusprendė atsidaryti spintą ir išsitraukti iš jos pažaisti šluotą (nes pas močiutę nėra jokių žaidimų vaikams daugiau), tai prasidėjo rėkimas, kad užteks jaukti kambarius ir triukšmauti, daryti jovalą, ir taip per mus jie nematė savo mėgstamo serialo ar laidos. O galiausiai pastūmė jį ir jis nukrito, užsigavo.
Man buvo smūgis į paširdžius... Dažnai kaltindavau save, kad kažką padariau ne taip, pati buvau kalta, kad nenusipelniau mamos meilės. Bet kai pajutau tą skleidžiamą neapykantą ir savo vaikui, pasakiau vyrui, kad susirenkame daiktus ir važiuojame namo. Tai buvo paskutinis kantrybės lašas. Nežinau, ar už tai įmanoma atleisti.
Man tos išsprogusios ir supykusios mamos akys taip surezonavo su mano pačios vaikyste. Prisiminiau, kokį atstūmimo skausmą aš išgyvendavau būdama maža. Ir tikrai nenoriu, kad tai išgyventų ir mano vaikas.
Vyras, aišku, manęs nesuprato. Suprask, tik menkas šūktelėjimas ir jau išvažiuojam nespėję net lagaminų išsikrauti. Sako, kad viską pernelyg sureikšminu, reaguoju per jautriai. Mama esą teisi, nes jos namai, turim elgtis pagal jos taisykles.
Nežinau, ar tikrai reaguoju per jautriai? Kaip manote jūs? Ar mano reakcija pernelyg jautri? Neturiu daug draugių, su kuriomis galėčiau apie tai pasikalbėti. Nežinau, kaip bendrauti su tokia mama.
