Neseniai globėjų namuose apsilankę Anykščių rajono Globos centro darbuotojai priėmė netikėtą sprendimą, kad gyvenimo sąlygos vaikams esą netinkamos, nes per kuklios. Negana to, dabar iš šeimos norima atimti ir daug metų sodyboje auginamus vaikus.
„Parašiau savo pamąstymus vaikų globos tematika. Tai padaryti paskatino neseniai įvykęs Anykščių rajono Globos centro darbuotojų gyvenimo sąlygų patikrinimas mūsų šeimoje. Po septynerių metų keturių vaikų globos ir ugdymo, staiga buvau įvardintas kaip skurdžius ir net buvo pasiūlyta paimti iš mūsų šeimos dvi likusias paaugles mergaites ir perkelti atgal į vaikų namus.
Ilgai mąsčiau ir nutariau jums parašyti. Savo pamąstymuose atsakau už kiekvieną savo žodį. Jau kartą esate man labai padėję...
Taigi, kaip pasakytų Šekspyras? Būti ar nebūti (skurde)?
Viena iš Anykščių rajono Globos centro darbuotojų, o ir rajono Vaiko teisių apsaugos specialistų bėdų yra ta, kad jie nemoko vaikų būti laimingais. Nemoko todėl, kad patys, matomai, nežino, kaip tai padaryti.
Susidaro įspūdis, kad vaikų ganytojams atrodo, kad laimė, tai – turėti daiktą, kad laimė, tai – nauji baldai, kad laimė, tai buities sąlygos, laimė gražiai rengtis ir tvarkingai pasikloti lovą.
Štai, kame problema – darbuotojų intelektas neleidžia suprasti dvasinės laimės priedermės, dėlei to jie nesugeba ta kryptimi paruošti globėjų, o ir patys nemoko, kaip vaikui leisti žengti pirmąjį žingsnį į savarankišką gyvenimą drąsiai ir pasitikint savimi.
Laimingas gyvenimas šitiems valstybės atstovams vaiko priežiūroje yra daiktai, kuriuos jūs turite, nes atvažiavę patikrinti, kaip gyvena ir jaučiasi mūsų globojami vaikai, jie pirmiausiai aprašinėja namų interjerą: baldus, lovas, stalus, spintas ir jų būkles – jiems tai svarbiausias kriterijus vaiko kelyje į laimės žiburį.
Taip neseniai pasielgė Anykščių Globos centro darbuotojai, atvykę įvertinti mūsų gyvenimo sąlygų, kadangi aš užpildžiau anketą, kad reikalui esant, priimsime pagloboti karo nuskriaustą ukrainiečių vaiką.
Septynerius metus globojome keturis vaikus ir niekada nebuvo jokių priekaištų dėl mūsų buities. O buitis mūsų – paprasta, kaimiška ir mes su žmona, atsikraustę iš Vilniaus, pasirinkom tokį gyvenimo būdą tikslingai.
Aš manau, kad kaimo gyvenimas priverčia žmogų judėti, o judėjimas, kaip žinia, yra sveikata ir gera nuotaika. Ir vaikus to mokau. Ir, staiga, išvadose apie mūsų šeimą aš skaitau, kad mūsų namų aplinka yra skurdi.
Ką gi, žmogus, gyvenantis skurdžioje aplinkoje, yra vadinamas skurdžiumi, reiškia ir aš tokiu tapau po vaikų priežiūros kontrolierių apsilankymo. Maža to, moterys iš Globos centro perduoda šitą išvadą moterims iš Anykščių vaiko teisių apsaugos. Šios siunčia išvadą į Vilnių. Vilnius rekomenduoja vilnietę mergaitę paauglę iš mūsų atimti...
Štai, ką padaro vienas žodis – skurdas. Tačiau, na, užmuškit, nesijaučiame gyvenantys skurde. Taip, mūsų buitis kukli, bet prabanga ir nėra mūsų tikslas. Mes su žmona visą savo gyvenimo patirtį, visas savo mintis, visus savo gebėjimus ir galias nukreipėme į globojamų vaikų ugdymą, į jų mokėjimą prisitaikyti gyvenimo situacijose.
Dar 2014-ais metais, kai lankėme globėjų kursus Vilniuje, man įstrigo tuometės psichologės Rugilės Ladauskienės pasakyti žodžiai, kad pagrindinė globėjų užduotis yra paruošti vaiką savarankiškam gyvenimui. Visiškai tam pritariu ir kartu su žmona tuo keliu ėjome.
Norėjome, kad mūsų globotas ir ugdytas vaikas, išėjęs gyventi savo gyvenimo, nesukluptų pirmuosiuose žingsniuose. Ir, staiga, še tau: seni baldai, savadarbės lentynos, vanduo iš šulinio, pirtis vietoje vonios kambario – mes, pasirodo, skurdžiai.
O skurdžius Lietuvoje asocijuojasi su degradavusiu alkoholiku (padėk jam Dieve), nors su žmona aštunti metai nevartojame absoliučiai jokio alkoholio – dėl vaikų. O, kažkokia teta, užimanti pareigas, leidžiančias manipuliuoti vaikų likimais, ima ir pasako – paimti vaiką, mes vaikų namuose turime daug laisvų vietų...
Svarbiausia, kad po kelių dienų iš Anykščių vaiko teisių specialistų gaunu elektroninį laišką, kuriame pranešama, kad mums duoti trys mėnesiai trūkumams pašalinti... Kokiems, atleiskite, trūkumams? Jų improvizuojamam skurdui? Mums ką, reikia nusipirkti naujus baldus ar perdažyti autentišką aukštaitišką dviejų galų sodybą su šimtamečiais ąžuolais, ar apskritai keltis gyventi į miestą? Štai, sėdžiu dabar sau ir galvoju, kam, gi, iš tiesų rūpi tėvus praradę vaikai Lietuvoje?..
Galbūt paminėsiu ir tai, kad Globos centro moterys nemėgsta manęs už jų darbo metodų kritiką. 2019-tais metais mūsų globojamas berniukas išvažiavo į Ukmergę mokytis, ten įsidarbino, išsinuomojo butą ir liko. Mūsų namuose liko tuščia jo lova, spinta, rašomasis stalas. Aš kreipiausi į Globos centrą prašydamas duoti globoti kitą berniuką, o ir mūsų mergaitės norėjo. Globos centras mano prašymui atsakė. Žinot, kuo motyvavo – nėra norinčių vaikų gyventi šeimose...
Čia Valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba trimituoja, kad virš tūkstančio vaikų Lietuvoje laukia globėjų, o čia – neduoda, nes vaikų nėra.... Neduoda, nes aš jiems nepatinku. Nepatinku, nes nekeliaklupščiauju.
Jos visos dirbo iki Centro susikūrimo Aulelių vaikų namuose prižiūrėtojomis. Ir staiga gavo naujas pareigas ir tapo labai svarbios. Joms buvo suteiktos galios spręsti, kas tinkamas globoti vaikus, o kas – ne.
Na, ir pradėjo „mojuoti kardais“, mano vieną mergaitę patikros metu iki ašarų privedė, išėjo mergaitė iš apklausos atskirame kambaryje pasikūkčiodama užtinusiom akelėm. Tuomet aš neištvėriau ir apšaukiau jas, bet leidau apklausti ir kitus vaikus. Aš neišsigandau, aš sumenkinau jų tariamą didybę ir aroganciją. Štai, jos nepraleidžia progos dabar pakenkti mūsų šeimai. Bjauru, atvirai sakant“, – savo istoriją pasakojo Eugenijus.
***
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja Alina Žilinaitė pateikė trumpą komentarą ir apgailestavo dėl susiklosčiusios situacijos ir nekorektiško darbuotojų elgesio.
„Šiuo metu jau globojami vaikai ir toliau liks su globėjais.
Taip pat patiksliname dėl Ukrainos vaikų. Karo pradžioje paskelbus, jog nuo karo bėgantiems vaikams gali reikėti globėjų Lietuvoje, tokį norą pareiškė daugiau nei 900 lietuvių, esame jiems labai dėkingi už susitelkimą ir norą padėti.
Labai svarbu suprasti, kad tikrai ne kiekvienam iš Ukrainos atvykusiam vaikui reikia globos. Tokių vaikų yra vienetai. Ir tai labai gera žinia, suteikianti vilties, kad vaikai turi galimybę augti su savo artimaisiais, o mūsų tautiečių pagalbos prireikia tik kritiniais atvejais“, – komentavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja A. Žilinaitė.
