Mano tėvai gyvena provincijoje, praktiškai kaime, be patogumų. Sename, suklypusiame, mano prosenelių statytame namelyje. Šildosi malkomis, į tualetą vaikšto lauke. Vandenį nešasi iš šulinio.
Retai pas juos su šeima nuvažiuojame. Dažniausiai per šventes. Bet ir per Kalėdas jų neaplankėme, nes žiemą su vaikais ten būti labai nepatogu. Vasarą atvažiuojame kaime pabūti ilgiau. Bet ir tai būnu ten su sukąstais dantimis. Nes reikia gyventi be dušo, tualeto ir vandens.
Tačiau norinčius mane smerkti iškart perspėju, kad aš savo tėvams bandžiau padėti ir pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Norėjau įvesti kanalizaciją, kad seniems žmonėms nereikėtų tualeto reikalų atlikti šaltyje. O ir nusiprausti galėtų bent jau įrengus primityvų dušą. Galų gale, pastatytume normalią skalbimo mašiną, kad mamai nereikėtų skalbinių skalbti rankomis ar nešti pas kaimynus. Tiesa, džiaugiuosi bent tuo, kad tėvai negeriantys, yra darbštūs žmonės, tik gyvena labai nepasiturinčiai.
Galbūt daugelis tų, kurie gyvena didmiesčiuose ir skraido į Tenerifes ir Tailandus, neįsivaizduoja, kad kai kurie žmonės vis dar gyvena žemiau skurdo ribos be elementariausių patogumų (aš nekalbu apie poilsio savaitgalį tvarkingoje ir išpuoselėtoje kaimo sodyboje. Kalbu apie nuo ryto iki vakaro kūrenamą pečių, smalkes, purve klimpstančias kojas ir tualeto reikalus pučiant skersvėjams pašiūrėje iš lentų).
Mes su vyru taip pat nesame turtingi. Bet tikrai tėvams norėtume padėti sukurti patogesnį gyvenimą. Nes reikia ne tik vonios, bet ir keisti seną sugriuvusį virtuvinį, kuris pirktas turbūt dar iki man gimstant...
Na, aš tai čia augusi, prie visko pratusi, visko mačiusi. Bet mano vyrui būna šokas, kai pas mano tėvus į kaimą atvažiuoja. Jam ir į tualetą nemalonu eiti, ir nesipraususiam tiek laiko būti. Na, tikrai jį suprantu, nekaltinu. Normaliose šeimose augę žmonės nesupranta (o kiti gal net ir nėra matę) tokių gyvenimo sąlygų, juk už lango XXI amžius.
Deja, bet visa bėda slypi ne tame, kad mano vyrui nepatinka kaimo vargas. Bėda tame, kad tėvai nepriima jokios pagalbos, Jie yra labai išdidūs, jiems yra pažeminimas, jei vaikai nori juos išlaikyti ir padėti. Neva, jie patys tvarkosi, kaip jiems reikia ir prašo nesikišti. O jei nepatinka, tai pas juos galim ir nevažiuoti.
Na, esmę maždaug išdėsčiau. Dabar irgi planuojam per Velykas pas juos važiuoti. Bet jau žinom, ko tikėtis, prasideda kivirčai ir barniai tarpusavyje.
Galėtume ir nevažiuoti, bet norisi ir man pačiai su tėvais pabūti, pasiilgstu jų, ir vaikams su seneliais nesinori ryšio nutraukti. Kaip gražiuoju ar piktuoju sutvarkyti tą buitį? Kaip priversti tėvus tapti bent šiek tiek šiuolaikiškais? Jie pripratę prie tokio gyvenimo, geresnio nebuvo matę, jiems ir taip gerai.
