Jei kitą dieną grįžęs iš darbo randa suvalgytus saldumynus, tai pradeda priekaištauti, kad jau mano užpakalis storas, kad jei taip ir toliau, tai neįtilpsiu į savo kelnes ir sijonai braškės ir pan.
Jeigu jo saldumynų nevalgau, tai tada pradeda bumbėti, kad nevertinu jo rūpesčio ir meilės, nepriimu jo lepinimo. Kitos tik pavydėtų, o aš nevertinu.
Tai jūs man pasakykit, kas čia yra? Meilė ar pasityčiojimas iš moters?
Taip, jeigu aš valgysiu visus saldainius, kuriuos jis man nuperka, tai tikrai vieną dieną neatsiplėšiu nuo žemės. Bet jei nevalgau tų tortų arba valgau nepakankamai, tai įžeidžiu vyrą ir jo jausmus.
Nenorėdama užgauti vyro prašau nepirkti man saldainių. Neva, pataupykim, geriau savaitgaliui į Druskininkus už tuos pinigus nuvažiuokim ir tt. Na, kažkaip subtiliai bandau.
Bet jis vis tiek laikosi savo – jam tai atrodo aukščiausios prabos romantika, kai jis grįžta namo su saldainiais, gėlėmis ir dar kokiu putojančio gėrimo buteliu. Tai ką man dabar daryti?
