Piniginė-ne piniginė, gal užrašų knygelė, pamaniau. Pasilenkiau, paėmiau. Ogi modernus telefonas!
Pirma mintis jį radus – skambinti įrašytais numeriais, ieškoti savininko. Betgi telefonas modernus, užrakintas, neprieinamas.
Bet jis staiga ima ir suskamba! Ekrane įsižiebia užrašas „Atsiliepti“. Paspaudžiau jį, sakau: „Alio“.
„Sveika, pupuliuk!“ – girdžiu.
Iškart atsakau, kad aš ne pupuliukas, ne ten pataikė. O kai susigriebiu, jau vėlu – žmogus išjungė ryšį.
Bandau skambinti atgal, bet kaip – juk telefonas ir vėl užsirakino.
Grįžusi namo jau buvau beskambinanti į policiją, bet prieš tai nutariau panaršyti rastojo telefono dėklo kišenėlėse. Ir vėl radybos! Radau moksleivio pažymėjimą ir prezervatyvą, įpakuotą blizgiame popierėlyje. Dar ne iškart ir supratau, koks tai daiktas.
Pažymėjime įrašyta mergaitės pavardė, pagal gimimo metus nustačiau, kad ji – 13-metė.
Man besvarstant, kur geriau skambinti – į mergaitės mokyklą, ar į policiją, rastasis telefonas suskambo vėl.
Ir vėl pavyko atsiliepti, o tada jau prakalbo pati telefono savininkė. Išsiaiškinom, kur jos telefoną radau, kaip radau, ir sutarėm, kad jo atsiimti mergaitė atvažiuos į mano namus.
Atvyko ji gana greitai, kartu su mama. Aš specialiai, sakyč, piktdžiugiškai, stebint mergaitės mamai, 13-metei įteikiau telefoną, o atskirai padaviau jo dėkle rastą moksleivio pažymėjimą ir prezervatyvą. Mergaitė jį paėmė lyg niekur nieko, mama irgi neparodė jokios nuostabos. O aš tikėjausi, kad ji savo dukrą pradės net už plaukų tąsyti!
Moteris paklausė, kiek jos skolingos man už vargą, aš patikinau, kad tikrai nieko, ir mes laimingos išsiskyrėme. Nors aš, tiesą sakant, laiminga nesijaučiau. Mane jaudino prezervatyvas, nešiojamas paaugliukės telefono dėkle.
Papasakojau apie man netikėtą radinį pažįstamai mokytojai. Toji nesuprato, ko aš taip stebiuosi, juk pati valdžia skatina dalinti paaugliams prezervatyvus, kad bėdų neprisidarytų.
„O tempora, o mores!“ – tai išgirdusi sušukau kitados išmoktus Cicerono žodžius, kurie išversti į mūsų kalbą reiškia: „O laikai, o papročiai!“
Bet mokytoja tik rėžė: „Nebūk senamadė!“
Gal geriau man daugiau tokių telefonų neberasti...
