„Kreipiuosi į redakciją dėl antstolių veiksmų. Esu 37 metų dirbantis, aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus. Atsitiko taip, kad dėl sveikatos bėdų atsirado skolų, atsirado ir antstoliai.
Lyg viskas ir būtų gerai – dirbi, atiduodi 50 proc. darbo užmokesčio, moki nuomą, už pragyvenimą Vilniuje. Bet situacija neišsisprendžia nė per žingsnį. Skola buvo nemaža, grąžinu ją jau trečius metus. Mano alga 1400 eurų į rankas, bet skolos tik auga.
5 proc. metinių palūkanų kasmet prisideda prie skolos. Vienas laiškas – reikia 80 eurų primokėti kas mėnesį, plius už visokius patvarkymus.
Atrodo, kad skolos ne mažėja, o tik didėja. 16 tūkst. eurų išskaičiavo per 2 metus iš darbo užmokesčio.
Greitai būsiu bedarbis, kadangi iš to, kas lieka, neišgyvensiu Vilniuje. Vienintelė išeitis – emigracija arba kalėjimas, – liejo apmaudą vyras.
– Nė vienoje šalyje nėra tokio bardako, kaip Lietuvoje. Nei Teisingumo ministerija, nei politikai nesutvarko tų, kurie pasipelno iš žmogaus bėdos. Tokiais veiksmais antstoliai skatina tik nusikaltimus bei emigraciją.
Savęs šventuoju nelaikau, klaidų ir mano buvo. Tačiau kodėl žmogus negali išeiti iš užburto rato? Kodėl visada lieka kaltas skolininkas? Kodėl užsienio šalyse jokių sąskaitų neblokuoja, žmogus moka, kiek gali, o čia?
Klaidų padaręs aš, bet ne tiek, kad mokėčiau visą gyvenimą. O tiems, kurie turi reikalų su antstoliais, siūlyčiau emigruoti, kadangi nei šeimos išlaikysi, nei kažką turėsi. Nepaliks ramybėje iki gyvenimo pabaigos“.
Skaitytojas taip pat pabrėžė, kad kreipėsi į antstolius dėl skolų mokėjimo sumažinimo, tačiau tam prieštaravo kreditoriai. Pasak vyro, vienintelė jo klaida buvo mažų skolų refinansavimas, dėl ko užaugo didelė skola.
„Jokių antstolių net nebūtų, galėčiau pats išsimokėti. Tačiau kodėl anstotliai jau dvejus metus neišieško už sulaužytą žandikaulį priteistos sumos? Viską turiu daryti savo lėšomis, kad galėčiau susidėti prarastus dantis“, – guodėsi jis.
***
Lietuvos antstolių rūmų atstovė spaudai Dora Petkauskaitė pabrėžė, kad skaitytojas neteisingai rašo apie augančias skolas. Jos dengiamos ir mažėja.
„Į redakciją kreipęsis skaitytojas turi penkias antstolių išieškomas skolas, kurių bendra suma (be palūkanų) – beveik 24,6 tūkst. eurų. Kaip sužinojome iš išieškojimą vykdančių antstolių, skolos palyginti tvarkingai dengiamos. Iki šios dienos jau yra išieškota beveik 15,5 tūkst. eurų suma, kurios didžioji dalis pervesta kreditoriams. Akivaizdu, kad dar liko mokėti nemenka suma, bet ji tikrai nėra didesnė už pradinę skolų sumą. Beje, viena iš antstolių kontorų šių metų sausio 4 d. šiam vyrui jo reikalavimu yra pateikusi išsamią (6 lapų) lėšų išieškojimo ir paskirstymo ataskaitą, su juo bendrauta ir telefonu. Tuokart žmogus sakė, kad „dabar viskas aišku“.
Galima sutikti: situacija, kai skolos „suvalgo“ didelę dalį darbo užmokesčio – ne iš maloniausių. Kadangi šio žmogaus skolos išieškomos pagal kelis vykdomuosius dokumentus, tai iš jo darbo pajamų dalies, neviršijančios minimalios mėnesinės algos (MMA), pagal įstatymą skoloms dengti išskaičiuojama 30 proc., o iš tos darbo užmokesčio dalies, kuri viršija MMA – 50 proc. Likusią lėšų dalį skaitytojas gali naudoti savo reikmėms (sąskaitoje nustatyta laisvai disponuojama suma).
Tačiau šios istorijos herojus nepasiklausė antstolių patarimo tuo metu, kai vieną po kitos skolinosi solidžias sumas. Vieną iš skolų jis įsipareigojo grąžinti kreditoriui mokėdamas net 46,54 proc. metinių palūkanų ir būtent tokio dydžio palūkanos priteistos teismo sprendimu, kurio šis asmuo neginčijo. Kiti kreditai suteikti su 5 proc. metinėmis palūkanomis. Aritmetika paprasta: kai skola viršija 12 tūkst. eurų, tai ir santykinai nedidelės 5 proc. palūkanos per metus ją išaugina daugiau kaip 600 eurų. Ar tikrai nebuvo kitos išeities, kaip imti paskolas tokiomis sąlygomis? Tikriausiai buvo. Antstoliai gali tik patvirtinti, kad panašių skolų daugumai žmonių lengviau yra išvengti, negu jas po to grąžinti.
Koks antstolių patarimas?
Šios istorijos herojui ir visiems, patekusiems į panašias situacijas, vertėtų bandyti tartis su kreditoriais dėl palūkanų sumažinimo. Jeigu kreditorius, atsižvelgdamas į skolininko finansinę padėtį ir kitas aplinkybes, sutinka mažinti ieškinio reikalavimus ir gauti mažesnes palūkanas, antstoliai visada į tai atsižvelgia ir mokėtinas palūkanas perskaičiuoja.
Panašių atvejų antstolių praktikoje esama ne vieno. Tik dialogas su kreditoriais neturėtų būti piktas ar „pagražintas“ išgalvotomis aplinkybėmis: visa tai nepadeda spręsti problemų, o tik jas gilina, nes taip besielgiantis susikuria nepatikimo žmogaus įvaizdį“, – Lietuvos antstolių rūmų atstovė spaudai D. Petkauskaitė.
