Ir jokių knygų priedo, kaip intelektualai draugai daro. Tų knygų, nėkart neatverstų, palėpėje kalnas stūkso.
Ir sugalvojom. Supamąjį krėslą.
Meškos dalį finansavo žentas, nes nusižiūrėtas daiktas kainavo ne mažiau ir ne daugiau, o 500 eurų. Esą iš amžino medžio, ergonomiškai išlenktas, su itin patogiais odiniais paminkštinimais. Taip sakant, tarnaus, tarnaus ir šeimininką pergyvens, tarnaus jo palikuonims ir, jei savo gimtosios planetos nenugalabysim, dar užteks net anūkams ir proanūkiams – taip ar kažkaip panašiai mums porino pardavimų vadybininkas.
Kadangi šeimos galvos gimtadieniai, o ypač jubiliejiniai, nepraeina be tradiciškai privalomo patoso ir būrio svečių, buvom užtikrinti, kad jam, mėgstančiam šiek tiek nesveikai pasididžiuoti, dovana padarys įspūdį.
Ypač kad didelė, kad draugų ir giminaičių akivaizdoje, kad kokybiška ir, kaip žadėjo pardavėjai, kad amžina.
Dovana šaldytuvo dydžio dėžėje supakuota jau laukia iškilmingos akimirkos.
Ir štai jau Šventė.
Stalai nukrauti ir gausiai dekoruoti. Ne gėlių karaliaus, bet jam beveik prilygstančios kaimo gėlininkės, be titulo, užtat gyvais jurginais, astrais, zinijom, visokiom laukų ir balų smilgom. Nuo viso to gėrio taip kvepia, lyg ką tik sukrauto šieno žaginy sėdėtum.
Oi ne ne, su šienu palyginimas blogas, jubiliatas gi ne iš kaimo, bet visgi mėgsta iš kaimo gėrybių sukurtą grožį.
Link šventės kaltininko eina svečių virtinės. Praleidžiam atvykėlius – lai neša vokelius, krepšius, dėželes, paketus, o mes savo įspūdį įtempsim paskutiniai. Kad būtų efektas.
Visi glėbesčiuojasi, bučiuojasi, visgi dvejus ilgus karantininius metus nesimatę, žmogiškos šilumos pasiilgę.
Matau, kad dėl neįprastai ilgo šypsojimosi jubiliato žandų raumenys trūkčioja, taigi aiškus sig-nalas, kad užsitęsusią sveikinimų ceremoniją laikas baigti.
Muzikantams duodu ženklą, nuaidi būgnų tratėjimas ir svečiai nutyla. Tada trenkia iškilmingas maršas ir žentas su dukra į salę įbogina mūsų dovaną – į margą popierių įpakuotą milžinišką dėžę.
Kaip ir tikėjomės, aidi gausūs plojimai, susižavėjimo ir nuostabos šūksniai.
Matau, kad maniškis – lyg į sviestą panardintas, toks laimingas, toks susižavėjęs. Pagaliau lengviau atsikvepiu ir iš savęs išleidžiu visą įtampą – šventė pavyko.
Visiems smalsu, kas ten? Vyras puola išpakuoti dovaną.
Kai tuščia dėžė jau guli šone, o salės vidury stumtelėtas lėtai sūpuojasi tikrai įspūdingas krėslas, žentas, šiaip jau neiškalbingas, bet kelių stiklelių padrąsintas, ima rėžti sveikinimo žodį.
Jis svyruoja, bet kaipgi stumsi šalin pagrindinį dovanos sponsorių?
„Taip sakant, su tuom ir sveikinam... Kad šitas krėslas pergyventų šeimininką. Taip sakant, krėslas naujutėlis… o jubiliatas jau nebe naujas, net pagyvenęs. Atsiprašau, gražiai pagyvenęs. Jūs nieko blogo nepagalvokit, čia kaip ta žilė galvon, velnias uodegon. Oi, ne, uodega čia nė prie ko. Aš gi apie jubiliejų.
Taip sakant, žmogus jau visko gyvenime matęs, taip sakant, savo atbuvęs… galės krėslą palikt vaikams ir anūkams… pagal testamentą… ir visa kita, kaip priklauso, pagal testamentą... namus ir biznį… tada į krėslą suptis...“ – į muzikantų pakištą mikrofoną sveikintojas, su stabtelėjimais ir mikčiojimais, mėgina suregzti rišlų tekstą, atrodo, kad dėliojamą iš to, ką prisimena iš pardavėjų kalbos ir kas gulėjo tamsiuose jo sąmonės užkaboriuose.
Matau, kaip iš laimės išsipūtusi jubiliato krūtinė bliūkšta, skruostai dumba, lūpų kampučiai krenta žemyn.
Impozantiškoji dovana akimirksniu nuvertėja, nuvertėja ir balius, ir gausiai nukrauti stalai, ir palubėj kabantys gyvi jurginai.
Duktė savo vyrui kumščiais vanoja kuprą ir tempia tolyn, muzikantai užtrenkia skandalams glaistyti tinkamiausią muziką – pasiutpolkę.
Jubiliatas, pakirstas neištveriamos gėdos, sėdi susmukęs galustalėje.
„Jūs man šitaip? Kaip sukriošusiam seniui? Surašyk testamentą, pasisupk dienelę ir mirk?“ – lemena perbalusiom lūpom.
Aš irgi sėdžiu. Lyg paralyžiuota, judėti gali tik burna, tad ji leidžia pažadą: „Daugiau niekados jokių balių, jokių jubiliejų, dovanų, vaišių, svečių.“
