Neseniai teko vežti tėvus į Santaras, tad Vilniuje turėjau nemažai laisvo laiko. Nusprendžiau susitikti su savo gera drauge, kuri jau du dešimtmečius gyvena sostinėje. Seniai nesimatėme, nes suderinti dviejų užsiėmusių suaugusių žmonių grafikus yra labai sunku. Bet šįkart pavyko!
Nebuvau mačiusi nei jos pačios, nei jos vyro ar vaikų, o ji turi jau du paaugusius berniukus pametinukus. Draugė gyvena pačiame centre, kelių aukštų bute, kurį labiau norėtųsi vadinti namu nei butu. Tačiau gyvendama pačioje sostinės širdyje mano draugė neatrodo laiminga, nors tai kartoja po kelis kartus tik progai pasitaikius.
Pirmiausia taip neatrodo dėl to, kad ji neturi laiko būti su vaikais ir vyru. Nenorėdama užleisti savo pozicijų, ji į darbus grįžo praėjus vos kelioms savaitėms po gimdymo. O vaikus augina auklės. Panašu, kad tai jau ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje dažnas scenarijus.
Antra, ji neturi laiko pasidžiaugti ne tik vaikais, bet ir savo prabangiais namais. Ji visą laiką yra biure, komandiruotėse, susitikimuose, pasitarimuose ir tt. Ryte išeina į darbą 7 ryto, grįžta vakare, kai vaikus jau reikia migdyti. Auklės ir namų tvarkytojos pavaduoja ją namuose. Įtaria, kad kažkas ją pavaduoja ir žmonos vaidmenyje su vyru... Ją jau daug metų kankina depresija, panikos ir nerimo priepuoliai. Klausiausi ir galvojau – vargšai žmonės, neįsivaizduoju, kas tai ištvertų.
Tačiau draugė visko mesti ir palikti sako nenorinti. Tada jai tektų atsisakyti prabangaus buto, privataus darželio ir mokyklos, privilegijų, kelionių, 2021 metų automobilio, asmeninio trenerio ir taip toliau.
O ką ji galėtų sau leisti už 1000 eurų algą? Namus tvarkytis tektų pačiai, valgyti gaminti pačiai, sportuoti namuose su rėkiančiais vaikais, į restoraną nueiti tik per gimtadienius, o apie dvasingumo keliones Maldyvuose apskritai tektų pamiršti.
Tačiau, sakau, galbūt atrastum džiaugsmą gyventi, ramybę? Leistų vasaros savaitgalius kur nors ramioje kaimo sodyboje rinkdama nuo žolės obuolius ir prižiūrėdama bičių avilius? Ir mintys būtų šviesios, užmigti galėtų be migdomųjų, o pabusti be panikos priepuolio, jog šiandien auditas ar koks akcininkų susirinkimas. Jai tai nepasirodė tikroji laimė.
Draugės istorija mane nuliūdino ir paskatino parašyti. Nes visi galvoja – o, gyvena užsienyje, tai jau viskuo aptekusi ir laiminga, nieko netrūksta. Arba mano draugė – gyvena turtuolių gyvenimą ir atrodo, kad jai taip pat nieko netrūksta.
Daug kas net nenutuokia, ką jiems tenka iškęsti ir pavydi tokio gyvenimo, menkina savąjį ir griaužia save, kad tiek sau leisti negali. Nors iš tiesų be reikalo. Tokio turtuolių gyvenimo, kokį gyvena mano turtuole tapusi draugė, nelinkėčiau niekam. Ir sakau tai be pavydo. Tiesiog, ne visada pinigai, turtai ir aukšta padėtis garantuoja laimę.
