Mūsų dukra neseniai susirado vaikiną. Pradžioje labai džiaugėmės. Ji studentė, išvykusi į kitą miestą studijuoti. Pergyvenom, kad sunkiai jai sekasi susirasti draugų.
Todėl kai pasakė, kad draugauja su vaikinu, mums net palengvėjo – pagaliau ne vieniša, pagaliau turi draugų. Deja, bet džiaugėmės neilgai. Vaikinu sunku jį būtų pavadinti. Jis daugiau nei dvigubai už ją vyresnis vyras. Vyresnis net už mus!
Po mėnesio draugystės atsivežė jį supažindinti su mumis, tėvais. Kai pamatėm jos vaikiną, netekom amo. Praplikęs, pilvotas „diedas“. Mūsų dukrai vos 18, jam – 53... Sakyčiau, kad tai yra kiekvieno tėvo baisiausias košmaras.
Nežinojom, kur akių dėti, kai jie ten glaustėsi prie mūsų. Kam jai už tėvą vyresnis vyriškis, kuris išsiskyręs, su „bagažu“, turintis neaiškią veiklą ir nelegalias pajamas. Kalbos maniera tokia, lyg turėtų reikalų su nusikalstamu pasauliu. Apskritai nelabai supratom, kur dukra tokį sutiko.
Buvo labai nepatogu sėdėti prie bendro stalo. Po to pasimatymo su dukra susiskambinome, pasakėme jai, kad mes nepritariame tokiai draugystei. Bet kaip per atstumą uždrausi suaugusiai dukrai tęsti santykius su kitu suaugusiu žmogumi... Dukra tikrai neklausys. Matosi, kad ji įsimylėjusi, akys spindi, visa laiminga, daugiau nieko kito nemato.
Galbūt susisiekti ir su tuo vyru, paprašyti, kad negadintų gyvenimo jaunam žmogui? Nesinori daužyti savo vaikui širdies. Bet ir nesinori, kad ji susigadintų sau gyvenimą, mokslų nemestų, blogais keliais nenueitų, su netinkamomis kompanijomis nesusidėtų.
