Nespėja. Tada velniuojasi, stato krepšius palei kojas ir garsiai burba, jog kito teks laukti keliolika minučių.
Labinamės. Nereikia klaust, ką ir iš kur tempia. Aišku, kad iš turgaus. Visgi patikslina, kiek kilogramų bulvių, agurkų, pomidorų ir kitokio gėrio pripirkusi.
Ir viskas dėl tos prakeiktos anytos. Vienintelė marti turi pirkiniais aprūpinti.
„Ką, mamelė jau tokia silpna?“ – klausiu.
Aurelija verčia akis į dangų. Ana, ką tik 85-ąjį gimtadienį atšventusi, sveikesnė už mus abi kartu sudėjus! Bet mamelė šiandien dažo plaukus ir darosi manikiūrą, turgui laiko neturi.
Na taip, žinau, kad kaimynės anyta visad pasitempusi: nei nukleiptų šliurių, nei dėmėtų chalatų. Jei kada išeina šiukšlių išpilti, tai kaip į operą. Kartais tą energingą žilą ponią matau, nes gyvena name priešais, nuo sūnaus ir marčios per kiemą. Tik kad dažniau šiukšles neša uošvis... Tuomet pagalvoju, kad seniuko seniai nemačiau.
„Tai kokia proga, kieno nors jubiliejus?“ – teiraujuosi, dėl ko anyta gražinasi.
„Aha, proga“, – piktai prunkšteli Aurelija. Tada dusliai išdaužia: „Proga ta – skyrybos“.
„Kieno?“ – nesusigaudau.
Tuomet Aurelija pratrūksta ir vienu ypu išlieja šeimos skaudulį bei gėdą. Išsiskyrė anyta. Su savo 94 metų Albertėliu, josios Kęstučio tėvu. Prieš 5 metus auksines vestuves atšventė, o dabar skyrybos.
„Kodėl?“ – sunku patikėti tokia gražios garbaus amžiaus poros gyvenimo versija.
„Todėl. Uošviui prasidėjo demencija, o anyta sako, kad ji dar gyventi nori, o ne paskui kvaištantį senį sekioti. Jetau jetau, kokia gėda“, – aimanuoja kaimynė.
Palinkčioju, kad tikrai nei šis, nei tas tokiame amžiuje savo žmogų palikti, juolab kad tas visą gyvenimą buvęs malonus, geraširdis, paslaugus, žmonelę visom išgalėm lepinęs.
„Taigi ir mes sakom: dar būtų koks pijokas, smurtautojas, mat jį galas, sakyčiau, moteriai tikrai pakyrėjo, nors saulėlydy norisi atsikvėpti. O dabar visad gyveno kaip šventėj, Albertėlis pildė užgaidas, gyvenime niekad rimtai nesirgo, dėl savęs dėmesio nereikalavo, o dabar še tau – skyrybos ir eik lauk, keliauk į senelių namus“, – pasakoja ji.
Senelių namai – ne perspektyvoj, o dabar, anyta dokumentus jau sutvarkė, kitą savaitę išveža.
– Kodėl sūnus tėvo nepasiima?
„Kas su juo bus? Taigi mes visi dirbam! Jei užmirš dujas užsukt ar paliks kraną bėgantį?“– naštos ginasi pašnekovė.
Ką čia bepridursi, toks gyvenimas. Bet ką reiškia anytos žodžiai, kad gyventi dar nori? Bandau juokauti: mažu kavalierių nusižiūrėjo?
„Blogiau. Įsitraukė į šeimų maršus, protestus, mitingus. Ir dabar štai į sostinę ruošiasi. Kažkokiam piketui, lyg ir su antivakseriais“, – paaiškina.
„Betgi anyta seniausiai pasiskiepijusi!“– klausiu, ar kažko nesupainiojo.
„Na ir kas? Pati ką tik ligotą vyrą paliko, o žygiavo su šeimas ginančiais maršistais. Vakcinavosi, o dabar kitus agituoja nesiskiepyt. Neieškok logikos, galvą nusilauši“, – sako, kad nei ji, nei giminė neperpranta, kas bobutės galvoje sukasi, bet yra įtarimų, kad visa sukasi atbulai.
Tada jau atrieda mūsų „dešimtukas“, žmonių srautas mus abi išskiria, ir aš atsisėdusi atskirai bandau sugromuliuoti visas stulbinančias naujienas.
