Gyvenime mes būname įvairiais pažadukais: tyčiniais, piktybiniais, komerciniais, valstybiniais, politiniais ar tiesiog neatsakingais. Sutiksite, kad didžioji dalis pažadų priklauso nuo aplinkybių, tiksliau, mes savo pažadus pritaikome prie aplinkybių arba, kaip sako liaudies išmintis, „pažadėjai – patiešijai“.
Pažadai burbtelėti žmonai, draugui, dažnai lieka kaip paguoda sau arba, kaip animaciniame filmuke „Pažadukas“, – elementaria apgavyste.
Jei norite, kad būtų įvykdyta nors maža dalis pažadų, reikia pasižadėti viešai, visiems girdint. Kaip jaunieji prie altoriaus, ar politikai prie konstitucijos – iškilmingai.
Kad pažadų viešumas turi didelės reikšmės, galiu patvirtinti iš savo skaudžios ir nežmoniškai sunkios patirties.
Prieš eilę metų, girdint gražioms kaimynėms, pasižadėjau iki dukros vestuvių ženkliai numesti svorio. Prieš tai ne kartą buvau davęs įvairių pažadų savo gražiai žmonai, bet...
Žmona sava, myli toks, koks esu, o kaimynės...
„Sėdau ant dietos“ ir įsitikinau – kuo kaimynė gražesnė – tuo žiauresnė prižiūrėtoja.
Kas savaitę turėjau pasirodyti, kiek pagražėjau ir išklausyti įvairių komentarų. Dar niekados nebuvo taip sunku gyventi, kaip tuos du mėnesius. Vakare, prieš užmiegant, ir ryte tik prabudus pasigirsdavo draugo, gyvenančio pilve, laukinis klyksmas: „Noriu ėsti“, o aš jam vietoj maisto – vandens litrą.
Atvirai pasakysiu – jei ne viešas pažadas prieš kaimynes, tikrai nebūčiau „pilvinį“ taip kankinęs, bet per du mėnesius numečiau 16 kg. Kaimynės net krykštavo pamačiusios tokį grožį. Jooo... „taigi, taigi, kaipgis“ – kam grožis, o kam Katrės kančia. Dieve, Katrei padėk.
Visus savo gyvenimo Naujuosius metus esu sutinęs namuose, bet šiais metais su žmona nusprendėme sulaužyti šią tradiciją.
Namuose patys gaminame, patys persivalgome ir prie viso to dar patiems indus reikia susiplauti. Prieš pat Naujuosius Palangoje padainavome kartu su Jazzu, mini virtuvėlėje pasimokėme gaminti Kalėdinius skanėstus, o Naujųjų metų išvakarėse pabėgome iš namų.
Sumokėjome nei daug nei mažai ir išvarėme dviese su naujametine nakvyne į Lietuvos vidurį. Pagalvojome, kad ten tikrai niekas nepermaitins nes, kiek teko girdėti, už linksmybėms sumokėtą sumą daug valgyti neduoda.
Oi, kaip apsirikome. Net linksmi šokiai, baseinas, pasivaikščiojimas takeliais nesudegino nuostabių ir skanių „kolorijų“, patiektų ant naujametinio stalo.
Viskas patiko ir viskas buvo taip skanu ir tiek daug, kad žmona griežtai tarė – nuo pirmadienio nebevalgome.
Aš pasiūliau nuo trečiadienio ryto „sėsti“ ant dietos „adatos“, nes tuo metu būsiu kelte, kuriame duoda neblogus pusryčius. Jei kelte nevalgysiu, virėjas įsižeis, supyks, o aš nenoriu šventam virtuvės žmogui gadinti nuotaikos. Pažadu, dar kartą pavalgau trečiadienį ryte ir Amen – daugiau nebeėsiu.
Žinote, ką sugalvojau? Reikia dienraštyje suformuoti du skyrelius: PAŽADUKŲ ir Didvyrių.
Viename žmonės viešai pasižadės: nepersivalgyti, nepersigerti, aplankyti tėvus, išvesti kas rytą šunį, pabėgioti aplink namą, sutvarkyti kaimynei tvorą ir t.t.
O kitame, po kokio mėnesio, parašyti kaip sekėsi pažadą įvykdyti.
Pasikartosiu, viešas įsipareigojimas suteikia jėgų. Ot, ir vėl prisišnekėjau.
Dabar nori nenori teks nuo šio trečiadienio apriboti maistą, numesti N kilogramų ir kitais metais scenoje pastovėti šalia Jazzu.
Na, kas sekantis drėbs į viešumą kokį nors pažadą?
