Likimas, Dievas, aukštesnės jėgos, dangus, planetų išsidėstymas – kiekvienam pagal savo įsitikinimus. Kaip bepavadinsi, kuo betikėsi – rezultatas vienas: tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje atsiduriame, rodos, todėl, kad tiesiog turėjome ten būti.
Kažkas iš aukščiau stumdo mus kaip figūrėles šachmatų lentoje. Bent jau aš tuo tikiu. Niekada neabejojau, bet dar labiau įtikėjau dėl magiško kalėdinio vakarėlio prieš ketverius metus.
Išgyvenau sunkias ir varginančias skyrybas su tuometine savo antrąja puse. Susituokę nebuvome, tačiau kartu praleidome visa dešimtmetį. Važinėjomės amerikietiškais kalneliais – nuo manęs nešiojimo ant rankų iki nekalbadienių (iš jo pusės) ir riebių įžeidimų. Per šį laiką taip ir netapau jo prioritetu. Draugai, linksmybės, egocentriškumas – viskas, kas faina jam, bet ne mums abiem.
„Vaikai“, „santuoka“ – jo ausiai jau buvo tapę keiksmažodžiais. „Tu vėl apie tą patį“ – iškošdavo per dantis ir, trenkęs durimis, išeidavo ten, kur jį supranta geriausiai – į alaus tvaiko prisipildžiusį draugo garažą. Na, arba – kaip sužinojau vėliau – pas „drauges“, kurios labai mokėjo jį „paguosti“.
Išsiskyrėme vasarą. Tiesiog susirinkau daiktus, išėjau iš gerai apmokamo darbo Kaune ir grįžau į nedidelį gimtąjį miestą šiaurinėje Lietuvos dalyje. Miestelio nenoriu tiksliai įvardinti, kadangi esame „švogerių“ kraštas. Kam tos apkalbos?
Trisdešimtmetė dukra grįžo į tėvų namus. Tik ką išsiskyrusi, be darbo, su ne kaži kiek santaupų, sugniuždyta. Nors paskutinius dvejus metus žinojau, kad mūsų keliai išsiskirs, faktui nutikus, dužau į gabalus. Save susirinkti reikėjo iš naujo. Skaičiau knygas, ilsėjausi, bandžiau susivokti savyje, suprasti, ką noriu veikti toliau. Gydžiausi sielos žaizdas. Taip pat ir fizines – man renkantis daiktus, mano dešimtmečio partneris, vos išsilaikantis ant kojų, grįžo iš pasisėdėjimo draugo garaže, o pamatęs, kad pakuojuosi, galiausiai sudavė man per veidą.
Pusmetį tiesiog nekenčiau vyrų padermės. Visi vienodi, visi išnaudotojai, smurtautojai (tiek emocine, tiek fizine prasme), visi laksto paskui svetimus sijonus. Buvau alkana keršto. Užsiregistravau į pažinčių programėlę. Kadangi turiu mokyklos laikų draugių Vilniuje ir Kaune, nuvykusi jų aplankyti, nueidavau ir į pasimatymus. Visiems vyrams jaučiau neapykantą. Dažniausiai eidavau papietauti ar išgerti kavos kartu. Kartais ir daugiau.
Svarbiausia – po pirmojo pasimatymo dingdavau. Tiesiog buvau persisunkusi neapykanta vyriškai padermei. Ar tai normalu? Ko gero, ne. Tačiau teisinga tuo metu jautėsi būtent tai. Vyrukai dingdavo po kelių dienų ar savaitės tylos iš mano pusės.
Atkakliausias buvo Marius. Atsigėrėme kavos pasivaikščiojimo Laisvės alėjoje metu, ir jis prikibo. Nekreipė dėmesio į tai, kad atrašau tik kartą per kelias dienas, jog bendrauju šaltai. Vis kviesdavo į antrąjį pasimatymą, bet aš prigalvodavau storiausią enciklopediją priežasčių, kodėl vis negaliu.
Artėjo šventės. Mariaus artimieji, pasak jo, buvo emigravę į užsienį, todėl jis neturėjo su kuo švęsti Kalėdų. Pakviečiau jį į savo šeimos namus – nors is buvau nusivylusi vyriškąja paderme, širdį aš vis dar turėjau plakančią krūtinėje.
Apsidžiaugė ir, žinoma, sutiko. Atvyko į mano tėvų namus per Kūčias. Mačiau, kad itin meiliai žvelgia į mane, tačiau manęs Marius netraukė. Tiesą pasakius, nebetraukė joks vyras. Buvau įsitikinusi, kad mano likimas – šį nugyventi vienai. Ir tame nemačiau nieko blogo. Iki šiol manau: geriau vienam negu su netinkamu partneriu.
Suvažiavo visa mano šeima. Seserys, broliai, dukterėčios ir sūnėnai. Kūčios praėjo labai jaukiai ir smagiai. Šeimyna Marių, kaip mano antrąją pusę, pasodino šalia manęs. Kai jis pabandė uždėti man ranką ant peties, tik pasipurčiau. Ne, nematau savęs santykyje su jokiu priešingos lyties atstovu.
Išaušo kalėdinis rytas. Papusryčiavome, nuvažiavome į bažnyčią, kurioje, kalbant kunigui, Marius užsnūdo. Pradėjau gailėtis jį pasikvietusi. Tačiau po šventinių pietų namuose sulaukiau žinutės – paauglystės laikų draugai rinkosi vyno taurei.
Šią tradiciją puoselėjame nuo pirmojo studijų laikų kurso. Kaskart susirenka, kaip sakau, branduolys – mes, kiemo ir mokyklos laikų draugai – ir tie, kas papuola tuo metu būti tėvų namuose. Dažniausiai – dešimt-penkiolika žmonių.
Savaime suprantama, Marius ne ypač spinduliavo noru eiti. Mačiau iš jo vartomų akių – tačiau juk nepaleis manęs vienos. Išėjome kartu. Pirmą kartą nuo mokyklos baigimo, šventėje dalyvavo mano paralelinės klasės bendraklasis Mantas.
Bendrose B lygio fizikos pamokose porą metų sėdėjome kartu. Nemačiau jo daugmaž trylika metų. Spuoguotas, susigūžęs vaikinas tapo savimi pasitikinčiu, stilingu, plačiapečiu vyru.
Aš, žinoma, mokyklos laikais irgi nebuvau Mis Visata. Tik po studijų laikų atradau stilių, fitnesą, meilę sau, galų gale.
Vakarėlyje įvykiai pakrypo netikėta linkme. Prie stalo susibūrus buvusiems klasiokams, kalbos pakrypo apie mokytojus ir kitus klasės draugus. Priėjo Mantas. Apsikabino mane stipriai. Kaip išsiilgtą suolo draugę. Bent jau taip maniau pradžioje.
Tačiau daugiau manęs nebepaleido.
Visą vakarą praleidau ne vien plepėdama su Mantu, bet ir laikoma jo glėbyje. Kalėdų naktį pirmąjį kartą per pusmetį su vyru dalijausi pagalvėmis, antklode ir savo aistra.
Šiandien mudu su Mantu planuojame vestuves, kurios nusimato rugpjūtį. Tiesą pasakius, pirmąjį kvietimą su būsimuoju sutuoktiniu išrašėme būtent Ramintai su Mariumi.
Laimė pati atranda kelius pas mus. Galime nekęsti priešingos lyties. Galime dievagotis, kad visą gyvenimą geriau jau liksime vieni. Tačiau meilė neklaususi ima ir pasibeldžia.
Žvelgdama į Mantą atsidūstu ir pykstu ant savęs dėl keršto troškimo vyriškai giminei. Šiandien manau, kad nėra teisinga nusiteikti kategoriškai taip, kaip tai padariau aš. Nes jau po kelių dienų matuosiuosi vestuvinę suknelę.
O Marius neliko našlaitis. Jis į akį to kalėdinio vakaro metu krito mano klasės draugei Ramintai. Tiesą pasakius, jųdviejų vestuvės – mėnesiu anksčiau negu mano ir Manto.
Ir, beje, mudu turime kvietimą į jų vestuves. Tad šiandien manau, kad svarbiausia – būti atviram tau siunčiamoms gyvenimo dovanoms. Ne toms, kurios blizgiame, šiugždančiame popieriuje. Toms kitoms.
Agnė K.
Prieš gražiausias žiemos šventes nutinka patys netikėčiausi ir gražiausi dalykai. Papasakokite savo romantiškiausią Kalėdų istoriją! Naujienų portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamomis romantiškomis istorijomis ir laimėti vertingus prizus! Skelbiame rašinių konkursą „Romantiškiausios Kalėdų istorijos“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią istoriją, nutikusią per gražiausių žiemos švenčių laikotarpį. Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
Net 3 pirmų vietų laimėtojai gaus 200 eurų romantika.lt kuponus atributams nepamirštamai nakčiai! Nugalėtojai bus skelbiami sausio 5 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
