Maisto ruošimas man yra savotiška bausmė. Laiko gaišimas. Todėl virtuvėje stengiuosi būti kuo mažiau laiko. Šeimoje dėl to nuolat kyla barnių, nes vyras augintas kitokioje šeimoje – jam maistas yra be galo svarbus, meilės ir laimės išraiška, laisvalaikio praleidimas ir pan.
Todėl per tokias šventes, kaip Kūčios ir Kalėdos vyras pratęs, kad šeimos moterys pačios gamina 12 patiekalų. Dažniausiai tai darydavo jo mama net ir mums susituokus. Kai švęsdavome pas juos, vyro mama ruošdavo stalą, o aš talkindavau paserviruodama, kažką papjaustydama, iš parduotuvės produktus trūkstamus atnešdama ir pan.
Tačiau pastaraisiais metais vyro mama pasiligojo ir nebeturi sveikatos gaminti pati tiek patiekalų. Bet aš jiems pasakiau, kad irgi nesiruošiu, geriau jau užsisakom iš kavinės ar restorano. Juk dabar pilna įvairiausių variantų – netgi prekybos centrai siūlo jau pagamintus patiekalus Kūčių vakarienei.
Pavyzdžiui, kasmet šventėms maisto priperkame už 100 eurų. Dalį išmetame taip ir neparagavę, nes sugenda, nebespėjame suvalgyti. Prie vakarienės stalo sėdame pervargę, irzlūs, nebelieka nei noro nei jėgų švęsti ir vakaroti – tik pavalgyt, nes visą dieną nespėjai, ir miegot.
Bet juk ir restorane, pavyzdžiui, galima užsisakyti Kūčių vakarienę dviem ir už kokius 64 eurus. Tai mūsų keturių šeimynai išleistume 128 eurus.
Siūlomą šventinį meniu sudaro tokie patiekalai, kaip, pavyzdžiui, silkė su burokėlių musu, tuno seviče su mangais ir granatais balzamiko padaže, vieno kąsnio sumuštinukai su karališkomis krevetėmis, silkės kapotinis su grūdėtomis garstyčiomis, medumi ir spanguolėmis, silkė su jūros dumbliais, svogūnais ir porų daigais, užtepėlė su rūkyta skumbre, kepta jūrinė lydeka, kūčia, spanguolių kisielius ir tt.
Na, ar jums šis pasiūlymas skamba blogiau už silkę pataluose arba plaukiojančią acte, burokėlių mišrainę ar tešloje voliotą žuvį?
Norisi bent kartą rafinuoto Kūčių stalo, ne kaimiško. O ir kokybiško laiko prieš šventes, nebarškinant ir nešveičiant puodų kelias dienas... Už produktus sumoki dar daugiau nei už restoraninę vakarienę.
Tai man atrodo gana protingas pasiūlymas. Bet vyras su uošve šokiruoti, net nenori girdėti apie jokius restoranus į namus.
Ar čia tik man vienai taip nepatinka ir nėra didelio džiaugsmo tris dienas pjaustyti, kepti, marinuoti, tarkuoti ir maišyti mišraines visokias? Man asmeniški valgyti metai iš metų tuos pačius beskonius patiekalus jau įsiėdė. Sutikite, juk ir stalas atrodo visai kitaip, ir patiekalai profesionalių virėjų gaminti, gardesni nei mano gaminti.
