Na, močiute, tu pradėk, o aš pratęsiu ir viską užrašysiu.
„Ką čia daug pasakoti. Svarbu esame gyvi, sveiki ir visi kartu. Be problemų pergyvenome pandemiją, užderėjo labai geras pomidorų derlius, vasarą smagiai pakeliavome po Lietuvą, rudenį pailsėjome Turkijoje, linksmai atšventėme tavo jubiliejų, dabar kasame sniegą nuo keliuko ir laukiame Kalėdų“.
Ir tikrai, ką čia daug bepridursi. Paprasta kasdienė laimė nepastebima, apie ją eilių nekuriama, romanų nerašoma, bet aš truputį parašysiu ir pasidalinsiu nuotraukomis. Tiesa, tai ne vakarykščiai įvykiai, bet tikra, nesumeluota, nuotraukose užfiksuota dokumentika niekada nepraranda savo vertės ir aktualumo.
Dažnai apie vairuotojus sakoma, kad jie šiokie tokie, tačiau pažiūrėkite į juos be pykčio, pavydo ir pamatysite daug laimingų, patenkintų savo darbu ir nieko per daug nestokojančių Trasų karalių. Daugelis kolegų turi normalias aprūpintas šeimas, mašinas, butus, namus ir gali sau leisti pailsėti už Lietuvos ribų. Neneigiu, kad dėl to reikia namų židinį dažniau iškeisti į gyvenimą trasoje, bet jei nieko nepaaukosi, tai nieko ir neturėsi.
Aš, kaip daugelis mano kolegų, turiu tą normalaus gyvenimo komplektą ir jau eilę metų nuolat su visa šeima poilsiaujame Turkijoje, kiekvienais metais pasirenkame vis kitą vietą. Galime tai sau leisti. Jei pradžioje rinkomės tai, kas mums mieliau, tai truputį ūgtelėjus anūkams vykstame ten, kur yra daugiau malonumų vaikams.
Daugelis apie Turkiją sako, kad ten žmonės vyksta persiėsti ir persigerti. Kvailas požiūris, nes už tuos pinigus, kurie išleidžiami kelionei, namuose galima prisėsti ir prisigerti iki nukritimo, tiesiog kiekvienam savo.
Kiek važinėjame, nė karto nematėme nei labai persigėrusių, nei persiėdusių, gal tiesiog sekėsi pataikyti į kultūringą aplinką. Tiesa, vienais metais, neminėsiu viešbučio, buvo keli poilsiautojai, akivaizdžiai padauginę. Jiems net prie baro nebedavė daugiau, bet tai buvo, deja, mūsų tautiečiai. Šiuo ir kitais atvejais belieka priminti paprastus Jėzaus žodžius: „Tegul meta akmenį tas, kas yra be nuodėmės“ , o Turkijoje pailsėti ir nors kiek nenusidėti neįmanoma.
Truputį daugiau pavalgai, gal šiek tiek dažniau nei įprastai išgeri kokteilio, patinginiauji ir, svarbiausia – nesiskuti nebijodamas iš kokio pažįstamo išgirsti: „Fu, koks netvarkingas“.
Prisipažįstu, Turkijoje saikingai nusidedu, grįžęs stipriai atgailauju, bet jei, kaip sako mano žmona, visi tiek nusidėtų, tai alkoholio pramonė bankrutuotų, o kunigai sėdėtų be darbo.
Atvykus pirmas dvi dienas truputį papiktnaudžiaujame, kol atsirenkame ir prisideriname, o po to viskas stoja į normalias vėžes. Kaip to įrodymas, paskutiniais metais per savaitę aš priaugu 1-2 kg, žmona – nė tiek, na, o vaikai ir anūkai – aš jų nesveriu ir kąsnių neskaičiuoju.
Kiek pasiklausau kitų pasakojimų, Turkijoje už sumokėtą kainą gauni didžiausią servisą ir jis neapsiriboja tik stebuklinga fraze „viskas įskaičiuota“. Aptarnavimo kultūros, dėmesio poilsiautojui ir kitų mielų, atpalaiduojančių dalykų pinigais neįvertinsi. Nežinau, gal kam kur nepasisekė, bet mes dar nė karto tuo nenusivylėme. Jaučiamės, kaip patys laukiamiausi svečiai.
Pernai buvome užsisakę poilsį Bodrume, bet dėl pandemijos viskas buvo atšaukta. Pinigų neatsiėmėme, nukėlėme viską sekantiems metams. Mes priklausome tiems žmonėms, kurie tiki, kad karas, badas, maras anksčiau ar vėliau praeina ir neapsirinkame.
Šiemet, nurimus pandemijai, už tą pačią kainą – 750 eurų suaugusiam žmogui savaitei, pasiūlė kitą vietą, nes į Bodrumą dar nebuvo skrydžių. Pažiūrėjome, kad yra daug vaikams skirto ploto, renginių, – sutikome ir nesigailėjome. Didelis vandens ir atrakcionų parkas, traukinukas ant linksmųjų kalnelių, didelis apžvalgos ratas, vaikų žaidimų kambariai su įvairiausiomis karstyklėmis ir t.t . Kiek teko būti, tai vienas labiausiai pritaikytas kompleksas vaikams.
Pirmą kartą Turkijoje buvome rugpjūčio pradžioje. Buvo labai karšta (39-43) ir tai vargino, o per tokį karštį kelionė į Pamukalę tapo tikra kančia, bet įspūdžiai atpirko visus vargus. Kartą buvome pavasarį – per šalta, dar kitą kartą – spalio pradžioje – taip pat jau šaltoka. Įgijome patirties ir dabar atostogas Turkijoje planuojame rugsėjo pirmoje pusėje. Tuo laikotarpiu oras apie 30 šilumos, vanduo jūroje, baseinuose švarus, maloniai šiltas ir tai mums pats tas.
Šiais metais registratūroje darbuotojai, nužiūrėję mūsų linksmą, vieningą kompaniją (seneliai, dukra, žentas ir du anūkai) be jokio parašymo ar papildomo mokesčio pasiūlė dviejų aukštų apartamentus.
Pirmas aukštas – vaikams ir anūkams, antras – seneliams, pilnas šaldytuvas gaivių gėrimų, kiekvieną dieną rinkinukas šviežių vaisų, sausainių ir tiesiai už durų baseinas. Labai patiko, tik tame baseine vanduo, pagal įprastus turkiškus standartus, buvo truputį vėsokas. Kituose baseinuose, vandens parke, ir jūroje šiltesnis, tai šalia esančiame tik ryte niurktelėdavau.
Pati didžiausia laimė – tai anūkams. Per dieną tiek nusiduodavo, kad vakare užmigdavo tiesiog prie stalo.
Kiekvienais metais pasiimame vieną – dvi pažintines išvykas. Šiais metais susiruošėme pasivaikščioti 900 metų senumo šilko keliu, pažiūrėti nuo tų laikų išlikusių namų ir nusileisti ten, kur gyvena pats Liuciferis...
Didelį įspūdį paliko nuo senų laikų išlikęs kelias, vandens saugyklos, namai. Stebina anų laikų statybos kokybė, bet dar labiau nustebino ir sužavėjo kelionė į Liuciferio valdas.
Suktais laiptais leidomės žemyn apie 500 metrų, bet nelabasis, deja, nepasirodė. Matyt, išsigando šalia manęs esančios, kaip aš kartais vadinu, dievo dovanos man – mano žmonos. Iš dalies gaila to Liuciferio. Nesaldu jam po žeme, nes šalta ir drėgna. Jei kas ir duotų man šetono galybę, tokiose sąlygose nenorėčiau gyventi, bet kiekvienam kilbukui savas kabliukas.
Turėjome labai puikią gidę. Visą kelionę vis kažką pasakojo, netylėjo. Sutiksite, kad visų ekskursijų įdomumas priklauso nuo gido. Jei jis moka įdomiai papasakoti ne tik apie lankomus objektus, bet ir apie šalį, žmones, tradicijas, jos praeitį, tokia išvyka nenuobodi.
Įsiminė gidės pasakota istorija iš jos asmeninės patirties. Turkijoje įprasta, jei kas suserga ir guli ligoninėje, tai prie ligonio nuolat yra kas nors iš giminaičių. Jiems net skiriama lova ir nėra jokių suvaržymų.
Gidės vyras nėra turkas, bet gyvenantis Turkijoje, taip pat atsidūrė ligoninėje.
Mes, vakariečiai, užsiėmę, ir jei ligonis nėra labai silpnas, prie jo nesėdime nuolatos. Atėjome, aplankėme, atnešėme obuolių, sulčių ir išeiname savo reikalais. Gidė sakė, kad kaimynai ir kiti ligoninėje esantys žmonės piktinosi, kodėl ji nesėdi prie savo vyro.
Turkams bepigu. Jų šeimos gausios, turi daug giminaičių, nieko nedirbančių, tik namus prižiūrinčių, močiučių. Todėl nėra problemos rasti, kas būtų šalia ligonio. Sutiksite, mums turkiškas požiūris į slaugymą sukeltų kai kurių problemų.
Beje, apie gydytojus. Gidė sakė, kad Turkijoje didesnis prestižas yra dirbti valstybinėje gydymo įstaigoje nei privačioje. Į privačias išeina tik tada, kai atsiranda kažkokių problemų ar nesutarimų su vadovybe. Viena iš priežasčių – tai darbas tolimuose užkampiuose. Įvairaus profilio gydytojai rotacijos būdu privalo kurį tai laiką padirbėti nuošaliuose kaimuose ir miesteliuose. Jei kuris atsisako, tai jam tenka išeiti į privačią kliniką. Įdomu, ar pas mus tai įmanoma? Kita vertus, Lietuva nepalyginamai mažesnė ir pas mus labai mažiai Dievo užmirštų kampelių.
Ši kelionė į Turkiją sutapo su mano gražiu jubiliejumi. Pagrindiniai šeimos kelionių planuotojai – dukra ir žmona specialiai tai derino. Man patinka poilsis Turkijoje ne dėl neriboto maisto, gėrimų, o dėl to, kad tiesiog atsipalaiduoji ir atitrūksti nuo Lietuviškų problemų.
Savo jubiliejų atšvenčiau linksmai, atsipalaidavęs, be kostiumo – su fejerverkais, skaniu tortu ir šortais, paprasta palaidine, nesiskutęs – kaip laisvas žmogus laisvoje aplinkoje. Visai kas kita Lietuvoje. Čia švenčiant jubiliejų iš pagarbos svečiams teko laikytis atitinkamų standartų, nors linksmumo, siautulio, dainų netrūko ir Lietuvoje. Sutiksite, kad ne rūbai ir ne barzda lemia gerą svečių ir tavo nuotaiką. Tiesiog reikia mokėti džiaugtis kasdienybe, dažniau klausyti močiutės pasakų ir kiekvienais metais sulaukti Kalėdų, o ne abstraktaus šventinio periodo.
Oro uoste netyčia nugirdau kalbančius žmones, ne lietuvius, ir užstrigo dažnai tariamas žodis Zanzibaras. Labai patiko tas žodis ir pasidomėjau, kas tai. Pasirodo, tai sala, į kurią galima vykti pailsėti. Juokais, o gal rimtai, pasakiau šeimynai apie savo norą ten nukeliauti. Anūkui taip pat labai patiko tas pavadinimas. Po to, kai tik kalba pasisuka apie kelionę, tai viskas atsiremia į tvirtą anūko pasakymą: „Mes su seneliu skrisime į „Dzindzibarą“ (Zanzibarą)“. O kodėl gi ne?
Na, tai tiek pasakų iš manęs, o dabar tu, močiute, pabaik šių metų Kalėdinę pasaką.
„Ką čia daug bepridursi. Kalėdų seneliui laiškai išsiųsti ir dovanos jau keliauja link namų. Korona, tikiuosi, nesusirgsime, peržiemosime, sulauksime pavasario, prisodinsime šiltnamyje pomidorų, agurkų, salotų, sulauksime vasaros, pakeliausime po Lietuvą, o rudenį ... Jokių „Dzindzibarų“, kol anūkai neužaugs. Ten siaučia piratai, vandenyje knibžda rykliai, dugne tūno elektrinės rajos, tai kitiems metams užsakėme .... Turkiją. Avansas sumokėtas, planuokitės, berniukai, atostogas.“
Tuo šių metų pasaką baigiame, už lango Kalėdos ir netrukus pradėsime naują pasaką.
Linksmų Kalėdų!
