Ši papasakota istorija nebus apie tą legendinę dalį, kur esą Kęstutis užsuko pas Birutę grįždamas po žygio į Prūsiją.
Nes iš tikrųjų, grįždamas po žygio į Prūsiją Kęstutis niekaip negalėjo grįžti per Palangą, nes būtų tekę keliauti per Kuršių neriją (kitaip Sembą) ir Klaipėdą, kurią dar nuo 1328 m. buvo užėmusi Vokiečių ordino livoniškoji šaka, tiesa, vėliau nepajėgdama jos išlaikyti, perleido prūsiškajai Vokiečių ordino šakai.
Tai visgi, kokios galėjo būti tikrosios susitikimo priežastys ir aplinkybes? Kad sužinotume ir aptartume tai, reikia trumpam apžvelgti 1348-uosius.
1348 m. tragiški Lietuvai. 1348 m. pradžioje Lietuviai triuškinančiai pralaimi Strėvos mūšį. Po pralaimėto Strėvos mūšio, labai susvyruoja Lietuvos pozicijos (galia) tarptautiniu mastu.
Lyg to būtų maža, po poros mėnesių sunaikinamos keturios Šiaulių žemės pilys. Rugpjūtį priverčiama pasiduoti anksčiau net trylika apsiausčių atrėmusią Veliuoną. Labai komplikuojasi situacija Žemaitijoje, nes Veliuona buvusi ne tik Žemaitijos, bet visos Lietuvos gynybos skydas kare su Kryžiuočių ordinu.
Tuo pačiu prasideda bruzdėjimas rusėniškoje LDK dalyje. Prasideda neramumai Naugarde ir Pskove, kur Lietuva praranda kontrolę ir pradeda stiprėti Maskvos kunigaikštystės įtaka. O į Haličo Volynę, kurią valdė Liubartas (Algirdo ir Kęstučio brolis) pradeda pretenduoti Lenkija. Čia mes ir galime grįžti prie Palangos ir Birutės.
Lietuvos valstybė 1348 m. buvo kritinėje situacijoje, ypač Vakarų fronte. Ir nors Palangos pilis suspausta tarp Vokiečių ordino Prūsijos ir Livonijos atšakų, laikėsi tvirtai, Kęstutis galėjęs atvykti patikrinti gynybinių įtvirtinimų, nes Palanga buvo pačiame kritiniame taške ir atliko labai svarbų vaidmenį visoje Lietuvos gynybos linijoje.
Ir labiausiai tikėtina, kad būtent tokiomis sąlygomis susidūrė Kęstučio ir Birutės keliai. Birutė buvo kilusi iš Palangos, bet jos giminė nesulaukė metraštininkų dėmesio. Birutė išgarsėjo pati – išmintimi, grožiu ir tuo, kad pasirinko tarnavimą dievams nesaugioje pasienio pilyje.
Kęstutis apie ją išgirdo ir panoro susitikti. Galbūt jį pastūmėjo 1348 m. pralaimėjimai kryžiuočiams – jis galėjo tikėtis, kad jaunoji žynė pritrauks sėkmę.
Apie Birutės šeimą žinome tik tiek, kad ji buvo iš žemaičių bajorų giminės. Jos dėdė iš tėvo pusės buvo žemaičių didžiūnas Vidmantas. Šalia Palangos yra Vidmantų miestelis. Kaip istorijoje įprasta, dažniausiai tokie pavadinimai byloja apie čia buvusias didiko valdas. Galima spėti, kad tai didiko Vidmanto žemės. O Vidmantas – Birutės tėvo brolis.
Priežastys, kodėl Kęstutis, pasak padavimo, įsigeidęs vesti Birutę, irgi nuolat sulaukia istorikų kritikos. Nors kritika to net nepavadinsi – paprastai tiesiog leidžiamasi į svarstymus apie Gediminaičių dinastinę politiką Žemaitijoje, pagal nutylėjimą vadovaujantis nuostata, kad viduramžiais visos vedybos turėdavusios vykti iš išskaičiavimo.
Kęstučio santuoka su Birute grindžiama jos giminės įtaka, nors giminės įtakingumą lėmė būtent santuoka su Kęstučiu. Jokių papildomų duomenų, įrodančių, kad dar prieš Birutės vedybas ši giminė būtų buvusi įtakinga, nėra.
Atvirkščiai – Birutei ištekėjus už Kęstučio, jos giminė bet kuriuo atveju turėjo iškilti.
Kad Birutės vedybos buvo skandalingos, t.y. pažeidė kažkokį visuomeninį tabu, signalizuoja jau minėti faktai. Socialinis tabu netinka – istorikai jau įrodė, kad Birutės šeima priklausė žemaičių elitui.
Žinoma, teisybės dėlei reikia pabrėžti, kad Birutė kilme anaiptol negalėjo konkuruoti su Kęstučio brolių/seserų antrosiomis pusėmis. Susigiminiuoti su Kęstučiu ji tiesiog negali nenorėti, visgi, be skandalo nebūtų atsiradusi Lietuvos metraštyje užrašyta istorija. Tenka ja tikėti – tabu buvo religinis.
Birutė, priklausydama žynių luomui, turėjo įgyti labai specifinį išsilavinimą – išvystyti nuosavo įvaizdžio ir viešosios nuomonės formavimo įgūdžius, sukaupti žinias apie įvairius mitologinius bei paprotinius precedentus. Tikėtina, kad profesionalės, sukaupusios tam tikrą patirtį, tiesiog natūraliai išsiskirdavo iš minios.
Antra vertus, žynių praktika visada susijusi su pašaukimu ir talentu, o tokia „dievų dovana“ (ar prakeiksmas) gali tekti bet kam. Bet Birutės statusas išskirtinis, nes žmonės garbina ją kaip deivę.
Lyderiai tam tikru atžvilgiu visada yra sudievinami, todėl Birutė, pasišventusi tikėjimo puoselėjimui, tikrai turėjo tapti dvasine palangiškių vedle, kaip pamatysime vėliau, ir visos Žemaitijos.
Kęstučiui negalėjo nekelti susižavėjimo jauna žynė, pasirinkusi tarnystę dievams tokioje pavojingoje vietoje. Antra vertus, ir Birutė negalėjo nesižavėti Kęstučiu – karo su Vokiečių ordinu didvyriu. Be to, Kęstutis tuo metu turėjo neblogai atrodyti – nors 1348 m. jis jau buvo baigiąs penktą dešimtį, bet nenusėdo nuo žirgo dar daugiau nei tris dešimtmečius.
Taigi, labiausiai tikėtina santuokos priežastis – meilė, o viduramžiais vedybos iš meilės anaiptol nebuvo retenybė. Nes kitu atveju, net jeigu manytume, kad Birutės giminė valdė Palangą, Kęstučio pasirinkimo negalėtume paaiškinti vien tuo, nes Žemaitijoje ir į jos sudėtį patekusiose kuršių žemėse tuo metu tikrai buvo galingesnių pilių.
Visgi, kulto tarnų bešeimiškumas ir atsiskyrimas nuo visuomenės yra beveik universali religinė tradicija. Jeigu Birutė buvo šventikė-žynė, Kęstutis pažeidė tabu ją vesdamas. Netikėti Lietuvos metraščiu priežasčių nėra – Birutė ištekėdama sulaužo dievams duotą įžadą. O tai reiškia – „pataiko į dešimtuką.“
Lietuva išgyvena psichologinę koliziją. Po Strėvos mūšio – prisiminkime pralaimėjimo rezonansą ir įspūdį, kurį jis palieka metraštininkams – platieji visuomenės sluoksniai pradeda jausti, kad pagoniškos Lietuvos apginti nepavyks.
Žvelgiant paprastų žmonių akimis, Birutė tais laikais buvo labai priimtina figūra. Prisiminkime, koks neramus buvo XIV amžius. Vyravo jausmas, kad karo su kryžiuočių ordinu Lietuva niekaip nelaimės, bent jau negalės jo laimėti likdama pagonišku kraštu. Visus apėmusi neviltis, psichologinė krizė.
Ir štai, pasirodo Birutė. Jos gyvenimo istorija tarsi suteikia žmonėms savotišką atsakymą, kaip šiuo metu pasielgti: gal galima nors kiek atsitraukti nuo savo dievų, kai svarbiau apskritai tautai išlikti, gyventi, gimdyti vaikus, tęsti giminę.
Įvyksta savotiškas Lietuvos apsisprendimas, persilaužimas. Visuomenė gauna naujos vertybinės orientacijos pavyzdį: meilė, šeima, vaikai, tiesiog gyvenimas. Tik tokias humanistines vertybes iškeliantis mitas gali apsaugoti visuomenę nuo krizės, keičiant dievus.
Visgi, jo susiformavimui vedybų užuomazgos neužtenka, – visuomenė turi gauti herojės pozityvumo įrodymus.
Ir štai, apie 1350 m., Birutė pagimdo vyrui sūnų t.y. sosto paveldėtoją. 1361 m. Kęstutis patenka į nelaisvę. Žiemos pabaigoje, pavasario pradžioje po prevencinio žygio į ordino žemes, grįžtančius namo lietuvius suseka ir netikėtai užklumpa pusryčiaujančius, prie, kaip manoma, Ubliko ežero.
Užvirė mūšis, netikėtai užklupti lietuviai puolė bėgti, bet tai nereiškia, kad šešiasdešimtmetis Kęstutis tapo lengvu grobiu: kai Bartenšteino viršininkas Verneris iš Vindekaimio išmušė jį iš balno, Kęstutis pašokęs nudūrė jo žirgą ir, regis, sužeidė jį patį, nes kitą dieną Verneris nuo žaizdų mirė.
Kęstutį puolė ir daugiau kryžiuočių, tarp jų Vernerio giminaitis Mikalojus iš Vindekaimio, tačiau šiuos puolimus jis irgi atmušė. Kęstučiui net pavyko pasičiupti sužeistą Mikalojaus žirgą, nuo kurio šis buvo nušokęs, kad užimtų patogesnę poziciją. Deja, koją pakišo atsitiktinumas. Kažkoks lietuvių jaunuolis – matyt, Kęstučio ginklanešys – irgi vedė jam žirgą.
Kęstutis įsakė jam tučtuojau sukti atgal, tačiau jaunuolis užsispyrė pirma praleisti kunigaikštį. Ginčui išeikvotos sekundės pasirodė lemtingos: Kęstutį pasivijo Ekersbergo viršininkas Jonas bei jau minėtas Mikalojus ir paėmė jį į nelaisvę.
Kęstučiui patekus į nelaisvę, Trakų kunigaikštystėje kilo rimta valdžios krizė. Savo įpėdiniu Kęstutis buvo pasirinkęs savo sūnų Vytautą, bet šiam 1361 m. buvo vos 10 metų. Tad Birutė su mažamečiu Vytautu tiesiog privalo pasirodyti visuomenei.
Pusei metų Trakų kunigaikštystė atsiduria Birutės rankose. Įtampa didžiulė, bet kryžiuočiai per tą laiką nesurengia nė vieno stambaus puolimo. Jos valdymą vainikuoja Kęstučio pabėgimas iš nelaisvės, – Kaunas žlugs vėliau.
Nuo valdžios Birutė pasitraukia triumfo akimirką. Čia pridursiu, kad vyro išvadavimas iš kalėjimo įtvirtino teigiamą įvaizdį ir padarė ją liaudies numylėtine. Visuomenės akyse žmona tapo vyro gelbėtoja.
Pabėgimo organizavimas ir pats pabėgimas vertas filmo scenarijaus – bet labai trumpai: Kęstutis į laisvę ištrūko 1361 m. lapkričio 11 d., tai yra nelaisvėje praleidęs pusmetį.
Vygandas Marburgietis taip aprašo pabėgimo aplinkybes: Marienburgo pilyje užrakintas Kęstutis buvo saugomas dviejų riterių, bet tik dieną. Jis pastebėjo sienoje esant plyšį, kurį praplatino ir pridengė, o tarnas Alfas (Adolfas), kuris buvo lietuvių kilmės, išnešė plytas (manoma naktipuodyje).
Paskui, per pirmąjį miegą, Kęstutis išlindo pro skylę, nusileido į griovį, susitiko su Alfu, parūpinusiu jam kryžiuočių riterio apsiaustą bei žirgus, ir taip „linksmas ištrūko“.
Pakeliui sutiko vieną riterį, bet šiam įtarimo nesukėlė; jojo Lybštato link, prie kažkokio raisto paleido žirgus, toliau ėjo pėsčias, galop perplaukė Dravantos upę ir pateko į Mazoviją pas seserį.
Čia verta atkreipti dėmesį į vieną anksčiau neįvertintą Vygando Marburgiečio pastabą: dykroje Kęstutį pasitiko lietuvių pasiuntiniai, kurie prieš tai lankėsi Marienburge (tai buvęs antrasis jų vizitas).
Taigi, Kęstučio pabėgimas buvo koordinuojamas su Birute ir Algirdu, o jų pasiuntiniai veikė kaip priedangos būrys. Kęstučio pabėgimą galima laikyti didžiausia pergale „nematomame“ fronte, parodančia, kad viduramžių lietuviai mokėjo ne tik laimėti mūšius atvirame lauke, bet ir tobulai organizuoti specialiąsias operacijas, neįmanomas be plačios ir efektyviai veikiančios žvalgybos bei agentų tinklo.
Vis dėlto, didžiausią palankumą kunigaikštienė galėjo pelnyti 1381–1382 m., įsiplieskus Kęstučio konfliktui su Jogaila. Po Algirdo mirties Jogaila, kurstomas brolio Skirgailos ir motinos Julijonos, ėmė flirtuoti su Vokiečių ordinu.
Kęstutis neapsikentęs ištrėmė Jogailą į Vitebską. Duomenų, kokia buvo jos laikysena, turime nedaug, tačiau faktas, kad po to, kai Kęstutis nuvertė Jogailą, Birutė nepersikėlė į Vilnių. Tai liudija nepritarimą vyro veiksmams. Greičiausiai ji užėmė panašią poziciją kaip ir Vytautas, t. y. pripažino, kad Jogaila kaltas, tačiau nelaikė jo piktavaliu sąmokslininku.
Toks požiūris daugumai žmonių, ko gero, atrodė teisingas. Kai vyksta karas, visuomenė tikisi bent jau vidinio stabilumo, todėl nepritaria vidaus rietenoms. Tad nepritardama vyrui dėl Jogailos nuvertimo savo tylų protestą išreiškė likdama Trakuose.
Deja, tokiu būdu ji tik paskatino Algirdaičių sąmokslą. Nes būtent tokios nuotaikos greičiausiai ir sudarė sąlygas Jogailos kontrperversmui 1382 m. birželį. Jogaila pirmai progai pasitaikius susigrąžino Vilnių ir, padedant kryžiuočiams, išstūmė Kęstučio šeimą iš Trakų.
Paskui Kęstutis su Vytautu buvo klasta suimti. Prasideda vidinis karas. LDKM (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraščiai) mini Vytauto motiną, fiksuoja jos išvykimą iš Trakų artinantis Algirdaičių kariuomenei, susitikimą su Kęstučiu Gardine, išvykimą į Brastą ir buvimą ten apgulimo metu. Minėjimą turbūt galima vertinti kaip politinio svorio rodiklį, pvz., Vytauto broliai neminimi.
1382 m. įvykių kontekste dėmesio susilaukia būtent Birutė.
Istorikų manymu, Birutės priverstinis pasitraukimas iš Trakų paremtų žemaičių įsikišimą į viršūnių konfliktą ne tiek Kęstučio, kiek Birutės interesų gynimu. Juk 1382 m. rugpjūčio mėn., kai Kęstutis turėjo įtikinti Žemaitijos didikus palaikyti jį kovoje su Jogaila, žemaičiai apskritai nebuvo linkę kištis į vidaus dinastijos konfliktą. Iš čia ir jų nesąmoningas abejingumas Kęstučio likimui 1382 08 03. Birutės populiarumas šiame taške auga – kol vyrai riejasi tarpusavyje dėl valdžios, ji apgina Brastą nuo mozūrų užpuolimo. Bet grįžkime truputi atgal.
Taigi 1382 m. birželio–liepos sandūroje ji kartu su Vytautu, turbūt ir kitais vaikais, iš Trakų pasitraukė į Gardiną, kur paskutinį kartą susitiko su Kęstučiu, atskubėjusiu iš maištaujančio Severų Naugardo.
Paskui Kęstutis su Vytautu, ruošdamiesi žygiui prieš Algirdaičius, išsiuntė Birutę į Brestą. Jaunesnieji vaikai (Žygimantas, Tautvilas, Rimgailė) ir Ona Vytautienė su dukrele greičiausiai išvyko kartu. Brestas buvo tolimiausia, tad iš pažiūros saugiausia Trakų kunigaikštystės pilis, be to, kraštutiniu atveju čia buvo galima tikėtis žento – Mazovijos kunigaikščio Jonušo paramos.
Deja, Bresto saugumas pasirodė apgaulingas. Jonušas, naudodamasis tuo, kad Vytautas daugumą karių išsivedė prie Trakų, puolė Palenkę, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą, Kamenecą, o galiausiai apsiautė Brestą.
Birutė puolimą atrėmė, ir, tiesą sakant, jau vien šio fakto būtų užtekę, kad gimtų legenda. Vis dėlto, metraštis pasako ne viską. Vėlesnis Vytauto ir Tautvilo pabėgimas pas Jonušą verčia manyti, kad Birutė ne tik atrėmė žento puolimą, bet ir sudarė su juo taiką.
Tam žingsniui ją galėjo paskatinti žinia apie Kęstučio mirtį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Kęstutis buvo pašalintas tiesiog kaip potencialus Jogailos konkurentas, betgi gyvas Kęstutis būtų buvęs naudingesnis. Visų pirma, kaip įkaitas, nes po Kęstučio ir Vytauto suėmimo 1382 m. rugpjūčio 3 d. dauguma jų šalininkų liko laisvėje.
Grupuotės priešakyje atsidūrė charizmatiškoji Birutė, kuriai nestigo nei drąsos, nei kovingumo. Tad peršasi štai kokia prielaida: Algirdaičiai stengėsi Kęstučio nužudymą pateikti kaip savižudybę, vadinasi, jiems reikėjo, kad tokią versiją patvirtintų jo šeimos nariai.
Birutei vėl iškilo skausminga dilema: sutikti su Algirdaičių skelbiama Kęstučio mirties versija ir melsti pasigailėjimo Vytautui (po tėvo žūties jis tebekalėjo Krėvoje) ar iškelti nusikaltimą į viešumą, rizikuojant pirmagimio gyvybe?
Birutę buvo galima šantažuoti, turint savo rankose Vytautą: jo išsiuntimas į Krėvą – ten, kur ką tik nužudytas Kęstutis, – buvo nedviprasmiška užuomina. Tačiau jie neįvertino dėdienės. Ir vėl į iššūkį ji sureagavo kaip tikra kovotoja: užuot keliaklupsčiavusi prieš Algirdaičius, ji su Ona Vytautiene surezgia Vytauto pabėgimo planą, kurį turėjo įvykdyti Ona. Birutė galėjo apsimesti, kad nusileidžia, ir derybų dingstimi pas Jogailą nusiųsti Oną, kuri savo ruožtu išsireikalavo susitikti su Vytautu. Tai paaiškintų, kodėl Ona atsirado Krėvoje, kur suorganizavo, turbūt sesers ir svainio Jono Alšėniškio padedama, Vytauto pabėgimą.
Be abejo, moterys veikė pagal iš anksto sutartą planą, tad, Marčiai Onai išskubėjus į Krėvą organizuoti Vytauto pabėgimo, Birutė greičiausiai irgi nesėdėjo rankas sudėjusi, jai buvo likęs vienintelis kelias – veržtis į Žemaitiją ir čia sutelkti Vytautui kariuomenę. Iš Krėvos pabėgusiam Vytautui, kad galėtų atnaujinti kovą su Algirdaičiais, reikės kariuomenės, o ją surinkti įmanoma tik Žemaitijoje (Palenkė pernelyg nustekenta).
Vienintelis logiškas Birutės veiksmas buvo vykti į Žemaitiją – iš pradžių Gardino link, o paskui, Kęstučio pavyzdžiu, per Sūduvos girias. Jeigu Algirdaičiai perprato jos planą (o taip, matyt, ir atsitiko), jiems svarbiausia buvo blokuoti brastas – tada Birutei neišvengiamai tektų keltis per Nemuną, o gal ir per Nerį (jeigu per Nemuną keltųsi aukščiau santakos su Nerimi).
Susidūrusi su Algirdaičių pajėgomis, Birutė galėjo nuskęsti per susirėmimą, o jos vaikai – Žygimantas ir Rimgailė – matyt, pateko į nelaisvę, tai paaiškintų, kaip apskritai jie ten atsidūrė. Tautvilas greičiausiai buvo likęs Breste, nes sugebėjo pasitraukti į Mazoviją. Mozūruose Vytautas pasirodo su žmona ir broliu Tautvilu – pastarojo dalyvavimas tik dar karta rodo, kad pabėgimo operacija buvo koordinuojama su Birute. Beje, ten jis atvyko tikriausiai anksčiau už Vytautą, nes priėmė krikštą, o Vytautas tą padarė tik pabėgęs pas kryžiuočius 1383 m. pabaigoje.
Turime Vytauto liudijimą, kad jo motina buvo nužudyta. Vadinasi, ji buvo įtakinga, neįtakingos kunigaikštienės nebūtų reikėję žudyti. Kad Birutė kažką rengė, patvirtina susidorojimas su jos giminaičiais. Jogailos įsakymu Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį, senuką Vidmantą ir sūnėną Butrimą žiauriai nukankina ir suplėšo ant rato, o daugeliui kitų bajorų nukirto galvas. Galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio/Birutės dinastijos giminės arba šalininkai.
Vis dėlto, Algirdaičiams neteko švęsti pergalės. Kad ir kaip Jogaila stengėsi, įsibėgėjusio konflikto nebuvo įmanoma sustabdyti. Netgi oficialus Birutės palaikų sudeginimas Ariogaloje nebesulaikė pasipiktinimo audros. Pasibaisėję Birutės žūtimi, žemaičiai sukilo. Žemaičiai atsisakė paklusti Jogailos broliui Skirgailai ir parėmė Vytautą. Keturi tūkstančiai vyrų stojo su Kęstutaičio vėliava, ir nuo to momento vidaus karo baigtis tapo nulemta. Jogaila po dešimtmetį trukusių kovų turėjo grąžinti Trakus ir Vilnių.
Tapęs Lietuvos valdovu, Vytautas pasiekė galutinę pergalę prieš Vokiečių ordiną, padėdamas galutinį tašką savo motinos istorijoje.
Birutės istorijoje galima įžvelgti daug ką: lemtingu žavesiu apdovanotą gražuolę ir nepriklausomą moterį, vengiančią santuokinių įsipareigojimų, atsidavusią motiną ir abejoti drįstančią žmoną, nepalaužiamą kovotoją, narsią kunigaikštienę, kuri daugiau kaip dvidešimt metų sukosi politikos ir karo verpetuose, o kartu gal ir tikrą šventąją, du kartus stebuklingai pakreipusią Lietuvos likimą. Tokie herojai neužmirštami, Birutės legendai tikrai lemta sulaukti dar vieno atgimimo. Juo labiau, kad kuklus paminklėlis Palangos botanikos parke nuolat apkaišomas gėlėmis.
Straipsnis parengtas daugiausia remiantis istorikės Ingos Baranauskienės straipsniais ir analize. Taip pat T. Baranausko, A. Žilinskio ir kitų istorikų informacija.
Tačiau labiausiai norėčiau išskirti ir visų palangiškių vardu padėkoti istorikei I. Baranauskienei, kuri turbūt vienintelė iš istorikų tiek dėmesio skyrė būtent išskirtinai Birutei. Taigi, šios istorikės išsamių straipsnių dėka ir pagrindu galėjau su jumis pasidalinti šituo pasakojimu.
