Niekada nerašiau tokių laiškų, bet šįkart nebeištvėriau. Mano kaimynė turi du mažamečius vaikučius. Juos augina viena, verčiasi sunkiai. Dažnai jiems padeda artimieji ir svetimi, nes vaikų tėvas miręs.
Prieš kurį laiką kaimynė susirado širdies draugą, kuris jai pasiūlė emigruoti į užsienį. Skurde gyvenančiai jaunai moteriai svajonės apie šviesią ateitį susuko protą. Kai tik susitinkame, ji tik ir kalba apie tai, kaip gyvens su savo mylimuoju ilgai ir laimingai kažkur toli Airijoje. Dirbs viešbutyje, nuomosis namo dalį, laisvu nuo darbo metu keliaus ir tyrinės šalį.
Tačiau jos spalvotos ateities planuose pasigedau vaikų. Nesusilaikiau ir paklausiau, o kaip gi jos vaikučiai? Ar jiems jau surado darželį, mokyklą?
„Oi ne, jų nesivešiu“, – paaiškino ji. Pasitikslinau, kodėl? Ar lauks mama, kol įsikurs ir atsistos ant kojų? Gal vaikučius pirmiau pamokys anglų kalbos, kad jiems lengviau būtų aklimatizuotis?
„Tu nejuokauk. Mano draugas nenori vaikų. Aš juos paliksiu seneliams. O jeigu ir seneliai nenorės, tada į vaikų namus išvešim“, – šovė ji.
Net sustingau išgirdus jos planą. Kaip motina gali be gailesčio palikti savo vaikus? Kur jos motiniški instinktai, elementarus žmogiškumas, atjauta?
Nejau jai nerūpi, ką tie maži vaikai išgyvens palikti pačio artimiausio žmogaus? Koks gyvenimas jų laukia vaikų namuose? Nes iš kalbos supratau, kad ir senelių tie vaikučiai nėra labai laukiami.
Ašaros rieda, niekaip neišeina mūsų kaimynė iš galvos. Bet nežinau, kaip jos vaikučiams padėti. Belieka melstis, kad ji atsikvošės ir pasiims juos kartu į užsienį.
