Kodėl? Todėl, kad lietuviai, nepaisant to, kad yra išlepinti dėmesio, yra palyginti nuoširdūs ir kantrūs su mumis, moterimis.
O štai britai į santykius žiūri visiškai kitaip. Pirmiausia, jie neskuba įsipareigoti. Kam? Jei tuomet užsivers „pubų“, klubų ir vakarėlių durys ir teks su drauge sėdėti namuose, artimų bičiulių rate.
Antra, santykius nutraukti gali ir po tavo sunkaus PMS. Ko čia susiraukus? Sorry, babe, mums ne pakeliui.
Trečia, net jei vaikinas pradės su mergina ilgalaikius santykius, galbūt netgi vienas pas kitą nakvos kiekvieną savaitgalį ir į ausį kuždės saldžius meilės žodelius, tai dar nereiškia, kad jūs draugaujate! Ir tikrai nereiškia, kad jis neturės kitos panelės tomis dienomis, kai esate atskirai.
Net jei kuriate gana artimus santykius ir manote, kad puoselėjate jausmus, tačiau vienas kitam garsiai dar nepasakėte, jog esate įsipareigoję, tai vadinasi, kad nedraugaujate ir galite eiti „į kairę“.
Kai pirmąkart išgirdau apie tai iš savo vaikino, apsipyliau ašaromis. Mes susitikinėjome pusę metų! Vaikščiodavome į kavines, kviesdavome vienas kitą į vakarienes su geriausiais draugais, savaitgaliais važiuodavome į užmiestį ir panašiai. Bet per visą tą laiką mano vaikinas, pasirodo, net nebuvo mano vaikinas – jis turėjo dar kelias tokias „suguloves“, kaip ir aš. Ir aš jam buvau tik sugulovė.
Sužinojau tai labai nemaloniomis aplinkybėmis, kai pietavome restorane, o viena panelė nei iš šio, nei iš to priėjo prie mano vaikino (o gal turėčiau sakyti – tiesiog sugulovo) ir trenkė su meniu jam. Nieko nesakiusi nuėjo.
Ką ten besakysi, ir taip viskas buvo aišku. Mes išsiskyrėme, o aš gavau tokią skaudžią pamoką apie santykius su užsieniečiais.
Lietuviams tokie dalykai svetimi. Jei lietuviai vyrai apgaudinėja, tai bent jau po to atsiprašinėja, neigia, pažada pasitaisyti ir nebevaikščioti klystkeliais. Britai, airiai, jau nekalbu apie poligamiškų šalių kilmės vyrus, savo neištikimybei turi pateisinimą. Ir, kaip mano „vaikinas“ pasakė: „Pati kalta, kad šios taisyklės nežinojai“.
Panos, žinokite ir jūs!
