Kodėl? Nes aš augau varguolių šeimoje, kur mama dirbo valytoja, o tėtis taisė automobilius. Tėvai buvo juodadarbiai, kurie dirbo sunkų juodą darbą ir neuždirbo norimam gyvenimui. Nei sau, nei savo vaikui galėjo ką nors duoti.
Todėl nuo mažens žinojau, kad tikrai netekėsiu už varguolio – turės mano vyras pinigų ir savo šeimą sugebės aprūpinti.
Kai prasidėjo paauglystė, draugaudavau tikrai ne su savo amžiaus vaikinais, o su vyresniais, kurie galėdavo pavežioti mane, pavaišinti kavinėje ar padovanoti kokį dovanų čekį įsigyti kosmetikos.
Kai išvažiavau studijuoti, taip pat gyvenau su gerai uždirbančiu draugu. Ir studijų metai man nebuvo tokie skurdūs, kaip mano grupiokėms. Keliavau po užsienį, gyvenau prabangiuose viešbučiuose, bendravau su įtakingais žmonėmis.
Turtingi vyrai man galėjo suteikti tokį gyvenimą, kokio ir norėjau. Pasiturinčių draugų padedama sukūriau savo verslą, iš kurio dabar sėkmingai gyvenu pati ir niekieno pinigų seniai nebeprašau.
„Karjera per lovą“, „barakuda“ – visko esu prisiklausiusi, tačiau man tokie epitetai – kaip vanduo nuo žąsies. Aš žinau, ko noriu iš gyvenimo, ir galiu padrąsinti kitas merginas nebijoti siekti savo tikslų ir svajonių. Aš žinau, kad susituoksiu tik su turtingu vyru. Ieškau tik pasiturinčio kandidato. Bet ne todėl, kad iš jo gyvenčiau, o todėl, kad jis negyventų iš manęs. Ir manęs nežemintų.
Nes mažiau už moteris uždirbantys vyrai nepasitiki savimi, todėl savo savivertę bando pakelti žemindami savo moterį. Todėl mano vyras turėtų uždirbti gerokai daugiau už mane. Netgi pasakysiu, kiek. Jei vyras neuždirba bent jau Seimo nario algos, jis manęs nedomina.
