Skyrybos buvo abiejų iniciatyva. Todėl negalvojau, kad nutraukusi santykius ji taip pasikeis. Maniau, kad ji taps laimingesnė, nei buvo su manimi. Nes aš jai visada buvau blogas ir tt.
Bet, panašu, kad gavusi laisvę ji dar labiau paniro į juodas mintis.
Pirmiausiai, „Facebook“ sieną ji pavertė savo asmeniniu dienoraščiu. Buvusioji lieja pagiežą kiekvieną dieną ant manęs, rašo laiškus apie mūsų santykius, kokia ji jautėsi nelaiminga, kiek visko aš jai blogo pridariau, kaip jos nevertinau ir apskritai, jai gyvenimą sugrioviau.
Draugės ir draugai komentuoja, jai antrina, koks aš buvau mulkis ir kaip gerai, kad išsiskyrėme. Bet tai dar ne pabaiga. Kai apie savo juodžiausią praeitį rašyti išsisemia, rašo apie juodą dabartį.
Kone kasdien ji įkelia kokią nors naujieną, kuri visus šokiruoja. Naujas vaikinas, mestas darbas, nauja tatuiruotė, pakeista plaukų spalva.
O kai tai jau niekam nesukelia emocijų ir nebeatkreipia dėmesio, tai tada buvusioji randa dar kokį būdą į save atkreipti dėmesį. Pasitelkia sunkiąją artileriją, paskelbia serganti kokia nors liga (nors žinau tikrai, kad kai draugavome, net kalbų apie jokias ligas nebuvo). Man net antakiai kilnojasi.
Akivaizdu, kad žmogui reikia psichologinės pagalbos. Ir nežinau, ar man pačiam įsikišti, ar prašyti jos artimųjų.
Paaiškinkit tokį moterų elgesį. Liūdna tai matant. Kam viešintis ir skelbti apie save visokias nesąmones? Kam taip daryti? Reikia dėmesio? Tai paskambink draugei, mamai, broliui. Kam savo apatinius skalbti prieš visą socialinį tinklą?
