Esu didelė perfekcionistė, mėgstu namuose švarą ir tvarką. Todėl išties nuoširdžiai pasinėriau į mūsų šeimyninį gyvenimą ir naujų namų įkurtuves. Kūriau ir puoselėjau kiekvieną kampelį. Glosčiau kiekvieną gėlytę, valiau visus pakampius, gaminau, vakavau ir marinavau.
Galbūt buvau taip auklėta, galbūt pati sau įsikalbėjau, bet man atrodė, kad turiu puoselėti visus keturis namų kampus. Todėl grįžusi po darbo puldavau tvarkyti namų, gaminti valgyti, lyginti skalbinius, šveisti ir taip toliau.
Buvau taip užsiėmusi, kad net pati nepastebėjau, kaip vyras pradėjo vis rečiau būti namuose. Norėjau būti „tobula“ žmona – visada buvau pasiraitojusi rankoves ir ką nors šveičianti, statanti, blizginanti, lankstanti, gražinanti, gaminanti, vakuojanti.
Prieš vieną jo komandiruotę tvarkydama vyro lagaminą dėjau jam daiktus, kai netikėtai radau nepanaudotą prezervatyvų pakelį. Mes jų nenaudojome, nes jau kurį laiką planavome vaikelį...
Jis prisiekinėjo, kad kitos moters neturėjo. Esą tai buvo seni mūsų prezervatyvai, kuriuos mes pasiėmėme vykdami į povestuvinę kelionę prieš porą metų. Aš, aišku, nepatikėjau šia pasaka, nes mes prezervatyvų nenaudojome, nuo pirmosios povestuvinės nakties...
Ar jūs patikėtumėte tokiu absurdišku pasiaiškinimu? Aš tai ne...
Deja, nebežinau, ką galvoti apie savo vyrą ir kaip juo pasitikėti. Aš visą save atiduodavau šeimai, mūsų svajonių lizdeliui sukurti. O jis štai apie kokius dalykus svajoja važiuodamas į komandiruotę.
Po šio incidento pasikeičiau. Prasidėjo nepasitikėjimas savimi, netgi depresija.
Kaip mano vietoje elgtumėtės jūs? Esu pasimetusi. Nežinau, ar žmonės skiriasi dėl prezervatyvų pakelio. Bet gyventi santuokoje su tokiu nepasitikėjimu irgi nežinau kiek ilgai ištversiu.
Netgi jei ir gyvensime santuokoje toliau, vis tiek nebeturėsiu pasitikėjimo savo sutuoktiniu. Ir tikrai nebekyla rankos rūpintis namais ir šeima. Ir planuoti šeimos pagausėjimą.
