Mums tiek laiko užteko vienam buteliui vyno išpilstyti į tris taures. Daugiau nieko gero nesitikėjome, nes bėdos persekiojo paskutines dienas ir norėjosi atsipalaiduoti. Visi staliukai pilnai užimti, išskyrus vieną, prie kurio sėdėjo trys merginos, tarp kuriu buvo palikti šiokie tokie tarpeliai.
Todėl mes visi trys sušokome į juos, lyg jie būtų palikti mums specialiai. Dėl laiko trūkumo atsisakėme nuobodaus prisistatinėjimo ir Čipas, vienas iš mūsų trijų (Čipas, Haris, Hardas) išdėstė greitai kilusį planelį: nuriję paskutinius gurkšnius to rūgštaus vyno traukiam prie jūros (Juodosios)...
Labai norime išsimaudyti, nes mes ką tik atvykome. Už nugaros tūkstančiai kilometrų automobiliu: Vilnius – Kijevas – Baku – Tbilisis – Aše (nedidelis turistinis miestelis tarp Gagrų ir Sočio, kuriame ir vyksta veiksmas).
Esame alkani ir išbadėję, nes Bakai ir Tbilisis visai ne tie miestai, kur galėtum pasiganyti. Jų moterys ir merginos saugios tik už dviejų metrų tvorų, kurių nei perlipsi, nei peršoksi. Va, taip...
Iki jūros gal penkios minutės kelio vienu vieninteliu taku. Prie jūros temsta staiga ir už poros metrų jau nieko nebesimato, tik girdisi akmenuoto pliažo paslaptingas bangų šnabždėjimas. Viskas lyg gražiausioje pasakoje, geriau nesugalvosi.
„Čipai, aš jau! – pasigyriau, lyg norėdamas jį padrąsinti. – Man gerai! Dar niekada nesimylėjau Juodojoje jūroje! Jokioje jūroje, jokioje upėje, jokiame ežere…“
Tai buvo Pasaulio vandenynas, Pasaulio platforma nuo kurios nemokėdamas skristi, gali skristi. Nemokėdamas plaukti, gali išplaukti per didžiausias Pasaulio audras. Kaip nuostabu, kad kavinė užsidarė po 10 minučių, o dar po 5 minučių mane užliejo Pasaulio vandenyno banga, kurios įspūdį nešiosiu visą gyvenimą…
„O man nesigauna... Hardai...“ – išgirdau.
„Čipai, tu per daug įbridai į jūrą, ten vanduo šaltesnis, todėl ir nesigauna. Brisk atgal, visai prie kranto vanduo, kaip arbata“, – padrąsinome.
Bet geriau nieko nedaryk. Žinai geriau tu jai pasakyk, kad šią naktį sapnavai, jog buvai katinas ir šokai nuo vieno namo stogo ant kito, bet truputį nepataikei…
Tada tavo tarpkojis kliudė metalinės tvoros smaigus, pastatytos tarp tų namų… Todėl tau šiandien juos skauda, rytoj neskaudės… Nepergyvenk, mes tas fainuoles turėsime visa savaitę…“, – buvau tikras, kad jos mūsų pokalbio nesuprato, jos buvo studentės iš Sankt Peterburgo.
(Pasakojimo ištrauka. Įvykis tikras.)
