Viduržiemio jūros pakrantėje kiekvienąryt būdavau apie 7 valandą. Pasirodo, tai visai ne ankstyvas rytas turistaujantiems Turkijos Sidėje. Jau prasilenkdavau su vedžiojančiais šunis, bėgiojančiais, jogos ar pilateso fanais, plaukimo aistruoliais ar tiesiog pamėgusiais ankstyvą labą rytą pagulėti tuščių gultų plynėje.
Kas labiausiai pradžiugindavo kas rytą? Kad kaskart pasisveikinti prisigretindavo bent trys lekuojantys nuo artėjančios kaitros ir bėgimo pakrantėmis maratono vietiniai šunys. Išsimaudę, ne alkani, geros nuotaikos kupini jie man būdavo tarsi geros dienos pradžios ženklas.
Žinoma, prie viešbučio restoranėlio dar pajūrio link išvysdavau ir besisukiojančias mažiausiai tris kates. Joms jau ir vardus lietuviškus sudėjau. Mirta, Šalpusnė, Juodulė. Tokių didžiulių šunų Lietuvoje dažniau prisibijodavau nei verždavaus glostyti. Šitų, pakrantės sergėtojų, kažkodėl nepabūgau. Tiesiog kažkaip intuityviai buvo aišku – jie draugiški.
Vieną rytą prie trijų didžkių prisijungė ir vienas garbanotas, iš pažiūros labai senas šuo. Jis stabtelėjo ir ilgai laukė prie gelbėtojo bokštelio, pasitrindamas į spintelės dureles. Kodėl, paaiškėjo pasirodžius gelbėtojui. Pasilabinęs vyras iškart paglostė sunkiai vaikštantį garbanių. Pasirodo, tai kalė, Melisa. Jai 15 metų.
Gelbėtojas, vardu Tony, paklausė, iš kurios aš šalies. Prasitarė, kad matė, kaip kasryt ieškau kriauklelių (Mamai ištraukė parnešti kelias didžiules, rastas giliai jūroje). Įsišnekome. Jis pakankamai gerai, bet nedrąsiai kalbėjo angliškai.
Tony nuoširdžiai paprašė kuo daugiau kalbėtis, nes anglų kalbos įgūdžiai jam labai pravers turistiniu sezonu, tad sutarėm rytais išmokyti vienas kitą po kelis anglų kalbos ir turkų kalbos žodžius ir sakinius.
37–erių Tony (kad būtų lengviau prisiminti, su mama jį vadindavome Tony Soprano) papasakojo kilęs iš nedidelės turkų šeimos, jo mama ir sesuo gyvena toli, šiaurinėje Turkijoje, tad susitinka retai. Pats nusprendė dirbti gelbėtoju, bet nesitikėjo, kad čia bus tiek daug darbo ir atsakomybės.
Tony ryte tvarko paplūdimį, vėliau budi viešbučio teritorijoje maždaug kilometro ruože, popiet eina stebėti, kad žmonės neskęstų viešbučio baseinuose, po to – treniruotės su vaikais, vakarop, grįžta dirbti į paplūdimį.
Jei žmonės pageidauja, paskolina visą nardymo įrangą, moko plaukti. Kadangi norėjosi pamatyti kasryt tokios ramios Viduržiemio jūros dugną, pasiskolinusi iš Tony akvalangą, nuplaukiau ieškoti kriauklelių. Išgriebti iš dugno nesiryžau, atrodė gana gilu, tačiau žuvų ir kriauklių gražumynais tikrai pasidžiaugiau.
Tony kas rytą sugalvodavo po sakinį ar žodžių rinkinį, kurį turėsiu išmokti. Aš – taip pat. Tada supratau, kad turkų žodžių mokytis gana lengva: ijak šamnar (gero vakaro), tešekiur ederem (labai dėkoju), juzmek (plaukti), nasilsin (kaip tau sekasi?), giunaidin (labas rytas), indirim (nuolaida) ir pan., tačiau sakinius dėlioti reikia daug ir ilgai padirbėti.
Turkijoje daugiau nei 60 milijonų gyventojų bendrauja vien turkų kalba, tai yra 80 procentų šalies gyventojų. Likusieji naudojasi skirtingomis tarmėmis ir užsienio kalbomis. Kurdų kalba laikoma indoeuropiečių kalbų šeimos kurdų kalba, tačiau nėra palankiai vertinama, o kurdų lotynų kalba yra draudžiama rašyti. Net pasitaiko taip, kad daugelis vardų yra atmetami registruojant kurdų vardus. Turkų kalba turi didelę tarmių įvairovę.
Gelbėtojo darbą daugiau nei penkerius metus dirbantis Tony keliauja dirbti iš pakrantės į kitas, nes, kaip sako, „pasitaiko ir nepakenčiamų bosų. Labai mažai moka, o atsakomybė juk didžiulė. Su žmonėmis dirbame. Ir niekas neklausia, ar tu gerai jauties.
Kai pasiskiepijau, šalutinių poveikių nejaučiu, tik temperatūros tris dienas turėjau, bet į darbą vis tiek ėjau. Va, ir šiandien, reikės po visų darbų visus plūdurus visoje Sidės pakrantėje pakeisti. Sunki laukia diena“. Atsisveikiname. Ir su Melisa. „Su Melisa mes jau tikri draugai, vienas kito pasigendame. Aš jai visada savo spintelėje skanėstų laikau“, – sako Tony.
Draugystė. Draugiškumas. Tokiais kiekvienam savąja reikšmės gelme matuojamais žodžiais trumpiausiai būtų galima apibūdinti bendrą Sidės miestelio atmosferą. Turbūt ne dėl komendanto valandos čia būdavo taip ramu, ne dėl parduotuvių darbuotojų, miestelio gyventojų ar viešbučių personalo šypsenų buvo ramu ir jauku.
Dirbtina greit tampa atpažįstama, suspindi pelenuose. Mačiau žmones, kurie buvo ne tik prekeiviai, animatoriai, fotografai ar darbuotojai, pasitinkantys vienus pirmųjų į šalį plūstelėjusių turistų srautus, bet ir žmones, kurie išsiilgo bendravimo, žmogiško, paprasto pokalbio, ryšio.
Žinoma, liko galioti mentalitetų, kultūrų skirtumai politinės, ekonominės, pandeminės situacijos klostėse. Bet gera kasryt buvo matyti paprastų gėles, želdynus, medžius prižiūrinčių darbininkų nuoširdų rankos pakėlimą ir linktelėjimą. Net žandarmerijos mašinose pravažiuojantys pareigūnai dažniau šypsojosi turistams nei reguliavo eismą miestelyje ar tikrino dokumentus.
Niekad nebuvau patekusi į musulmonišką kraštą per Ramadano laikotarpį. Prieš skrydį nė netoptelėjo, kad 2021-ųjų balandį prasidėjęs šventasis Ramadano mėnuo, baigiasi būtent gegužės vidurio link, tuo metu, kai ten atostogavau.
Pamaldūs musulmonai visą mėnesį atsisako maisto ir gėrimų nuo aušros iki sutemų. Taip jau sutapo, kad atvykome Ramadano pabaigtuvių datos link. Tiesa, jau gegužės 8–ąją turkai dėmesio skyrė visoms miestelyje viešinčioms mamoms (moterys – mamos buvo sveikinamos šypsenomis, gėlėmis).
O gegužę besitęsiantį Ramadaną kiekvienas priėmė savaip. Pavyzdžiui, visos atostogaujančios turkų šeimos valgė kartu, įprastą maistą. Apie Ramadaną užsiminė tik vienas jaunutis prekeivis, mums perkant paragauti ką tik prinokusių arbūzų. Prasitarė, kad jam nevalia ragauti, ar arbūzas saldus. „Bet galiu garantuoti už gerą kokybę. Jei jums skonis netiks, grįžkit, tučtuojau grąžinsiu pinigus“, – pasakė jis.
Neapgavo. Ir dėl saldaus arbūzo, ir dėl Ramadano. Kad rytas prasidėjo šventinis, „pranešė“ visur plėvesuojančios vėliavos, daug baltai apsirėdžiusių vietinių gyventojų. Turkų šeimos išpuošė vaikus baltais arba gėlėtais rūbais, pusryčių stalai buvo nukrauti pjaustytų vaisių ir daržovių grožybėmis, atskiras stalas – vien saldainiais. Nė vienas nebuvo išleistas nepasivaišinęs. Visur skambėjo muzika, sukiojosi animatoriai, fotografai.
Labiausiai kvietė įsiamžinti šeimas, vaikus, senolius. Grįždamos į viešbutį sutikome viešbučio teritorijoje „Zip line“ pramogoms besinuomojančios įmonės vadovą. Erhanas (pasakiau, kad prisiminsiu jo vardą, nes visai panašu į Erdahan’ą. Nesupyko.
Sutikti vietiniai žmonės dažniausiai buvo linkę juokauti ir pasakoti apie savą šalį) buvo pasipuošęs baltais lininiais rūbais. Bet kiek susikrimtęs. Kai paklausiau, ar šiandien tinkama diena praskrieti su tuo „ziplainu“ (tai pramoga, kai tiesiog kabi ore, 10 – 15 metrų aukštyje pakabintas ant kabelio, sumontuoto ant nuolydžio, įsikabinęs į riedantį skriemulį. Pasileidi ir skrieji. Gali išvysti visą miestelį iš aukščio). Erhanas patikino, kad laiko tikrai bus. Nepaisant šventės.
Bet paatviravo: „Koronaviruso pandemija privertė mus nustoti lankyti vieniems kitus per Radamaną, atėmė tradicijas ir papročius – lankyti gimines pabaigus pasninką. Padėtis ir taip bloga, o dar, be viso kito, pabaigus pasninką, komendanto valanda tęsis… Dabar turiu keturias vietas Sidėje, kur mano komanda prižiūri šią „Zip line“ pramogą. Stengiuosi nesamdyti žmonių, taip žinau, kad uždirbsiu, ir kokybę užtikrinsiu.“
Paklausinėjus kitus personalo darbuotojus, ką jiems reiškia Ramadanas, dažniausiai jie atsakė – susitikimą sau šeima ir giminėmis. Ar išties galima ištverti nevalgyti ir negerti nuo ryto iki vakaro? Pasirodo, įmanoma: jau 20 valandą galima mėgautis gaiviomis sultimis ar kokiu lengvu maistu.
Tačiau nedaugelis tokio pasninko laikosi. Tik nedirbantys ar labai tikinčiųjų regulų paisantys. Dažniausiai visa šeima ar giminė po Ramadano susitinka – nuo mažiausių iki senolių. Švenčia. Sako, ir gėrimų, ir šokių, ir dainų – į valias būna. Dabar – kitoks metas. „Daugelis šią dieną tiesiog dirbsime. Iki 1 – 2 valandos nakties. Po to grįšime į savo namus. Tikimės, kad bent kitais metais susitikti su savais, mylimais, draugais pavyks“.
