Tačiau pastebėjau, kad aplinkiniams, atvirkščiai, mano vienišės statusas vis labiau ima trukdyti ir erzinti.
Mano draugės vis rečiau pradėjo kviesti į svečius. Sako, nepatogu joms, kai jie dviese, o aš viena...
O kaimynės pradėjo net nebeleisti vyrams pas mane užsukti.
Sakot, ko jie ten pas mane eidavo? Gyvenu nuosavame name, kur dažnai prireikia vyriškos rankos – tad jei trūkdavo vamzdis, reikėdavo kapoti malkas ar sugedo skalbimo mašina, samdydavau kaimynus.
Dabar, deja, pačiai tenka ir žolę pjauti, ir skilusias vonios plyteles keisti, ir trūkusią šlangą. Sunku, nemoteriška, bet nieko nepadarysi. Pas mus kaime, kitaip nei sostinėje, privataus elektriko ar santechniko nėra. O kaimynams skambinti ir prašyti nesinori, nes tuomet vėl prasideda barniai ir su manimi, ir jų šeimose tarpusavyje, ir taip toliau.
Tačiau kantrybė trūko, kai galiausiai viena kaimynė man tiesiai į akis rėžė, kad aš vilioju jos vyrą. Gundančiai rengiuosi ir žygiuoju per miestelį klubais linguodama.
Ką? Lyg man svetimų vyrų ir problemų reikėtų. Neturiu savo spintoje nė vieno prabangaus drabužio. Visi kuklūs ir neiššaukiantys. Nejau man dabar skarą ant galvos teks rištis, kad svetimų vyrų į jų žmonų fantazijų nekaitinčiau?
Nesupranta kitos, kaip sunku vienišai moteriai. Man svetimų vyrų reikėdavo tik dėl pagalbos ūkyje, nes viena nesusitvarkydavau. Pasikviesčiau brolį, sūnų – bet neturiu.
Turiu dukrą, kuri su žentu už tūkstančių kilometrų. Ir kai jei atvažiuoja kartą per metus ar dvejus, nepulsi juk prašyti visų darbų nudirbti.
Juo labiau, kad kai kurie darbai ir nelaukia. Juos reikia dirbti čia ir dabar. O kieno prašyti juos nudirbti? Net už pinigus nėra kam.
Pas mus miestelyje trys „ant kamščio“ užmynę, trys turintys neįgalumą, kuriems ir patiems reikia pagalbos, o visi kiti vedę, jiems uždrausta į mano namo pusę net pažiūrėti.
Tai štai, kas nutinka, kai ilgai būni be vyro. Moterys tokios nesuprantingos... Viską vertina pagal savo sugedimo laipsnį.
