Man visada bet kuri upė primins šitą neįprastą susitikimą: tiek dėl susitikimo vietos, tiek vėliau matyto vaizdinio. Aš tuomet tą merginą užkalbinau. O ji nusisukusi nuėjo toliau, tarsi bėgo nuo manęs.
Taip ir nesupratau, ar aš jai patikau, ar jai tik trukdžiau kalbėti telefonu. Įveikiau jos pastatytą sieną – pasivijau ją. Šia siena tikrino ji mano vyrišką atkaklumą.
Tada ji apdovanojo mane savo nuostabia šypsena. Bandžiau klausinėti, sakyti komplimentus. Iš pradžių ji tylėjo: nieko neatsakydavo, tik šypsotis nesustojo, o tai neleido man pasiduoti.
Ta jos nepaliaujanti spindinti šypsena vertė mane stengtis ir tęsti flirto šokį. Būdamas atkaklus įveikiau aš tą tylos sieną – galiausiai pradėjo ji kalbėti.
Kalbėjome apie viską: nuo iš atomų sudarytų žvaigždžių iki vakarykščio danties skausmo, kai ji karštą arbatą gėrė su ledais. Kartais atrodė ji tokia naivi: tarsi tūnotų vaikas jos viduje.
Sėdėjome šalia upės ant suoliuko, vėliau ji mane palydėjo iki namų. Iš pradžių nesutiko užeiti, bet vėliau turbūt pabūgo, jog ši nuostabi akimirka gali nepasikartoti. Įveikta ir šita nepasitikėjimo siena.
Atsisėdome ant mano braškančios sofos… Kalbėjome apie plintantį virusą ir pasaulinį karantiną, kuris visus uždarė namuose, o štai mes susitikome nepaisydami rekomendacijų ir taisyklių. Taisyklės tarsi barjerai, kurie skiria, o ne jungia, o aš gi tuo metu grioviau sienas.
Ir štai mes dviese jau gulime ant tos sofos… Skęstame vienas kito glėbyje ir įsisiurbę į vienas kito lūpas. Sujungti dviejų pirmapradžių jėgų: vyriškumo sujungto su moteriškumu. Tarsi nusikėlę į kūdikystę, ar dar anksčiau, kai dar nebuvome gimę.
Mūsų lūpos įsisiurbę ir tarsi geriame vienas kito nektarą. Tarsi atsiveria nepažintos šventyklos durys... Maudžiausi toje vasariškoje kaitroje. Keičiamės energija, kuri nesibaigia ir vietoj susieikvojimo didėja, kai vienas kitą papildome su aistra. Ta energija užpildo… Sofa vis intensyviau braška tarsi būtų iš praėjusio šimtmečio.
Užsimerkiau tuo metu, ir mintimis išvydau upės vaizdą ir besiruošiančių lenktyniauti plaukikų būrį. Upė tekėjo iš tamsios gilumos. Ji pradėjo aikčioti sutrikdydama tuo garsu visą mano vaizdinį. Savo žvilgsnį įbedžiau į jos tamsias akis, ir buvau akinamas jos akių žvilgesio. Malonumo bangos ritosi viena po kitos ir nenumaldomas potraukis neleido sustoti.
O plaukikai ant kranto ruošėsi varžyboms. Laukė starto, kad galėtų judėti visu greičiu pirmyn. Atrodė, kad susirenka vis daugiau plaukikų. Jų daugėjo su kiekviena sekunde. Nugalėtojas bus tik vienas, tad reikėjo jiems užsiimti kuo geresnes starto pozicijas. Prieš startą ir upė atrodė sraunesnė ir daugiau vandens, kuris galėjo įtraukti plaukikus.
Apimti buvome to troškulio, tarsi norėjome išgerti vienas kitą. Ar galėjau išgerti visą upę, kuri vis nesustodama atplukdydavo dar daugiau vandens? Ir tada tas gaivališkas garsas sujaukė visą nusistovėjusį ritmą. Keli atodūsiai ir ji sustingo kelioms sekundėms. Abu buvome ištikti ekstazės.
Sustingau ir aš, abu akimirksniui nejudėjome… Tarsi besiveržiantis ugnikalnis pulsuoja, ir lava teka kaip upė. Upės vaizdas vėl bėgo akyse. Panirau vaizdinyje maksimaliai tiek, kiek daugiausiai galėjau. Apėmė toks neįprastas ir nepaaiškinamas noras, kad tik plaukikai galėtų startuoti su geresnėmis pozicijomis. Mačiau, kaip plaukikai visi sparčiai ir pilni jėgų sušoko į upę.
Jiems tereikėjo kuo greičiau plaukti, jog laimėtų, tačiau juos pradėjo nešti srauni upė. Atrodė, jog juos labiau nešė ta srovė pirmyn negu jie plaukė patys. Neįtikėtinu greičiu jie nuplukdyti buvo iki pasislėpusios upės užtvankos, savotiško rezervuaro. Tas rezervuaras įtraukė geriausius plaukikus. Dalis plaukikų iškrito iš varžybų dėl sudėtingos trasos, bet dauguma vis dar buvo nešami srovės pirmyn. Nuo užtvankos jie buvo srovės įnešti į tolyn išsišakojantį kanalą. Plaukikai įveikė nemažai barjerų. Toliau kas nutiko, nemačiau. Ar kuris konkretus plaukikas tapo olimpiniu čempionu, nežinau.
Mes dviese su mergina gulėjome susiraizgę ant nutilusios sofos. Atrodo, kad tuo metu trumpai žinojau atsakymą į neatsakomą klausimą, ko nori moterys. Aš jai papasakojau apie savo matytą vaizdinį: apie upę ir apie plaukikus. Ji jaukiai nusijuokė iš viso to. Mane apėmė miegas, nors ji kažką nepaliaujamai čiauškėjo. Užmigau, o ryte jos jau neradau. Atsibudęs net pagalvojau, kad tai tik sapnas tebuvo. Tikrovė, susiliejusi su aprašytu upės vaizdiniu. Jeigu tai tik tebuvo sapnas, man buvo taip gera.
Visgi tai nebuvo sapnas. Maždaug po pusmečio susprogo ir kamuojančių abejonių burbulas: sulaukiau skambučio iš jos. Net nežinau, iš kur ji gavo mano telefono numerį. Ji pranešė, jog ta vasariška naktis pakeitė jos gyvenimą, o galimai pakeis ir mano. Iškart prisiminiau tą naktį...
Kaip keista suvokti: tik viena sekundė skiria nuo gyvybės atsiradimo, tik vienas aistringas bučinys kartais lemia, ar pasibels nauja gyvybė, naujas egzistencija. Vyras ir moteris, mes tarsi kūrėjai… Tas netikėtas vasariškas romanas turės tąsą naujam pasauliui visą gyvenimą, nes iš to jis atsirado. „Tu būsi tėvas…“ – pasakė ji.
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkursą „Mano karščiausias vasaros romanas“. 3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai! Nugalėtojai bus skelbiami rugpjūčio 15 dieną.
Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų. Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
