Kas nors kartą prisilietė prie to didelio reiškinio, vadinamo meile, supras, kaip sunku iš aukštumų nukristi į patį dugną ir bandyti ieškoti kažko, kas nors tūkstantąja dalimi prilygtų jau patirtoms emocijų, jausmų audroms. Kaip sakydavo mano senas draugas: paragavus braškių, rūgštynių nebesinori…
Užtat ir slampinėjau po Palangą. Pajūris visada kėlė kuo geriausius prisiminimus, žavėjo savo galimybėmis susidurti su stebuklu, tad…
Štai ir „Elnio Ragas“. Užsuksiu. Įkalsiu. Ir eisiu toliau, link jūros. Išsimaudysiu ir pabandysiu nuplauti liūdesį ir alkoholio sukeltą nemalonų svaigulį.
Lankytojų buvo nedaug, iš karto užėmiau vietą prie baro ir pradėjau dairytis. Moterų nebuvo, žinoma, neskaitant aptarnaujančio personalo.
„Du šimtus konjako!“ – pareikalavau.
Barmenė atidžiai pažiūrėjo į piktą lankytoją, tai yra mane, ir be žodžių įpylė alkoholio. Paėmęs į rankas stiklinę suglumau: barmenės žvilgsnis buvo ne piktas, ne pavargusios darbuotojos, o pilnas užuojautos bei susidomėjimo! Cha, aš dar kam nors įdomus? Nugėriau gurkšnį ir užsimerkiau: ne, man tik pasirodė.
Užsirūkiau (primenu, kad viskas vyko apie 2000–uosius). Barmenė vėl mįslingai pažvelgė į mane, pasijutau dar labiau apsvaigęs.
„Nuo cigaretės su konjaku“, – pagalvojau.
„Bet kokios jos akys! – atsibudau ir pradėjau grožėtis prieš mane stovinčia mergina. – Ir šukuosena!“
„Atleiskit, gal mes galėtume susipažinti?“ – nebejutau jokių stabdžių.
„Kodėl gi ne? – mergina šypsojosi. – Jūratė“.
„O aš Saulius, – pratariau. – Jūrate, kuo tave pavaišinti?“
„Dėkoju, nieko nereikia“, – maloniai pratarė ji.
„Kaip tai – nieko? Štai, matau, vynas neblogas, gal išgeriam kartu po taurę?“, – siūlau.
Jūratė mįslingai nutilo, apsidairė ir sušnibždėjo: „Sauliau, kam tu leidi pinigus! Už tuos pinigus lauke 3 butelius tokio pačio vyno nusipirktum! Baik siūlyti vyną ir nebeužsakinėk konjako!“
Apstulbau. Buvome pažįstami tik 5 minutes, o ji su manimi kalbėjo, lyg pažinotų pusę gyvenimo! Tačiau ji troško gero, o aš tai ir jutau, todėl visos padoraus bendravimo taisyklės buvo galutinai sulaužytos.
„Jūrate, galima, aš tave po darbo palydėsiu?“ – pasiūliau.
Matyt, mano veido išraiška buvo tokia maldaujanti, kad mergina pradėjo juoktis.
„Kodėl gi ne? – nuskambėjo dieviškai saldus atsakymas. – Kaip tik baigiu už 20 minučių. Aš tau jau nieko neparduosiu, net neprašyk, todėl pasėdėk lauke, aš ateisiu…“
Širdis smarkiai plakė, galva tuo pačiu metu ir blaivėjo, ir girtėjo. Alkoholis paliko mane, tačiau užplūdo daug galingesnis svaigulys, sukeltas seniai nebepatiriamų jausmų.
„Kur gyveni?“ – pasiteiravau iš baro išėjusios nuostabios gražuolės (juk vyrai viską įvertina akimirksniu, tereikia pamatyti moterį visu ūgiu).
„Gyvenu Kretingoje, tačiau čia nakvoju su draugėmis, turim kambarį. Einam prie jūros?“ – pasiūlė.
„Einam“, – apsidžiaugiau.
Gali būti, kad naktis buvo pakankamai vėsi, tačiau man buvo karšta. Šalia manęs ėjo nuostabaus grožio būtybė, kalbėjo paprastai, tarsi būtume klasiokai ar užaugę viename kieme…
Kitą dieną, kol Jūratė dirbo bare, mečiau savo pigiai išsinuomotą kambariūkštį ir suradau puikius apartamentus privačiame name.
„Būsite vienas?“ – nepatikliai klausė šeimininkė, kai stovėjome prie plačios vedybinės lovos.
„Ne… Vakare atvažiuoja ir mano žmona…“ – sumelavau, tačiau šis melas maloniai kaitino vidų.
„Na, jei žmona, tai žmona“, – šeimininkė nepatikėjo, tačiau, koks gi jai skirtumas: klientas pinigus moka, blaivas, jau ne pacanas – nesąmonių nedarys. Gal taip mąstė namo šeimininkė, o gal kitaip, tai jau nesvarbu.
Vakare, dar valandą prieš Jūratei paliekant darbo vietą, jau trypčiojau aplink „Elnio Ragą“, siųsdamas besišypsančiai merginai įvairius reikšmingus mirksnius bei ženklus, o ji tik šypsojosi ir mįslingai žvelgė į mane…
„Labas, Jūrate, – pratariau apsalusiu nuo emocijų balsu, kai ji pagaliau išėjo laukan. – Aš tau norėčiau pasiūlyti…“
„Taip?“ – mergina viltingai šypsojosi.
„Supranti… – vos nemikčiojau. – Aš pagalvojau… Tu pas drauges ten nakvoji, neišsimiegi gal… Aš…“
„Kas, Sauliau?“ – klausė ji.
„Vienu žodžiu: noriu, kad tu, kaip žmogus pailsėtum! Išsimiegotum pagaliau!“ – atsakiau.
„Tu mane kvieti eiti pas save?“ – pasitikslino.
„Taip“… – išlemenau.
„Na, tai eikime“, – šypsojosi Jūratė.
Apsvaigau momentaliai, be alkoholio ir rūkalų.
„Tik nepargriūk, – nusijuokė Jūratė. – Duok parankę.“
Kaip greitai kartais bėga dienos! Mano savaitės trukmės atostogos prašvilpė tarsi viena valanda. Tačiau atsigavau. Alkoholis nebedomino, o kiekviena diena buvo vainikuojama saldžiu laukimu, kol Jūratė baigs darbą ir beveik bemiegėmis naktimis. Ech, o aš dar pasakojau merginai apie poilsį. Tačiau mes dėl to nesiskundėme…
„Kodėl mes negalėtume gyventi kartu? – paklausiau kartą, kai ilsėjomis po maloniai įtemptos nakties. – Aš baigčiau savo darbelius Kaune ir atvažiuočiau į pajūrį. O čia ką nors sugalvotume.“
„Aš taip to noriu! – Jūratė švelniai, tarsi kačiukas, prisiglaudė ir jaukiai susirangė pašonėje. – Supažindinsiu su savo mama, tėčiu… Pradžiai galėtume gyventi pas mane, Kretingoje…“
Viskas baigėsi netikėtai. Kaune, konkuruojanti grupuotė mane ir mano bendrus įviliojo į restoraną, uždarė į didelį pramoninį šaldytuvą ir pažadėjo nusukti sprandus. Po paros kalėjimo, tiesa, neįjungtame šaldytuve, teko derėtis dėl „nuostolių atlyginimo“ ir su „apsauga“ buvau paleistas į laisvę, kad surinkčiau pinigus. Apsauga – žiopliai, kurie pasiliko laukti prie buto, kol atnešiu pinigus, kai tuo tarpu išlipęs pro langą sėdau į po medžiais paslėptą automobilį ir už valandėlės jau lėkiau Lenkijos link. Po to laukė Vokietija ir keli metai slapstymosi. Į policiją kreiptis anais laikais buvo nemadinga, o ir pavojinga: labai dažnai ji dirbdavo kartu su įvairiomis grupuotėmis.
Taip nutrūko ir ryšys su Jūrate.
Jau 2019 metais netikėtai sulaukiau skambučio per messenger’į. Atsiliepiau.
„Labas, Sauliau“, – išgirdau.
„Labas“, – pasisveikinau.
„Nepameni manęs?“ – paklausė.
„Atleiskit, tačiau tikrai nepamenu“, – suglumau.
„Aš esu Jūratė, ta barmenė, iš Kretingos...“ – priminė.
Apstulbau. Be abejo, kad ją prisiminiau.
„Labas… Jūrate“, – pasimečiau.
„Nebijok, Sauliau. Man iš tavęs nieko nereikia, tik… Tik norėjau paklausti, kodėl tu taip staiga dingai? Kuo nusikaltau?“ – išgirdau.
„Jūrate… Kaip čia tau pasakius… Tada aš buvau… Buvau aš tada… banditas“, – paaiškinau.
„Aš tai žinojau. Man tai buvo visai nesvarbu, nes aš mačiau tave tikrą, koks esi viduje, o tavo visi blogietiški reikalai – laikinas dalykas“, – prisipažino ji.
„Aš negalėjau turėti ramaus gyvenimo… – lemenau. – Ir tavęs nenorėjau į tai įvelti...“
„Dabar tai jau nesvarbu. Noriu atsisveikinti su tavimi ir pažadu, kad daugiau niekada netrukdysiu. Tik norėjau pasakyti: man su tavimi buvo be galo gera. Niekada iki tol ir niekada po to su niekuo nebuvo taip gera. Sudie, Sauliau...“ – tepasakė ji.
Vasarą nutinka karščiausi vasaros romanai! Papasakokite apie juos ir laimėkite! Naujienų portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus! Skelbiame rašinių konkursą „Mano karščiausias vasaros romanas“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią, karčiausią, įspūdingiausią romaną gyvenime. Galbūt jis tęsiasi iki šiol? O galbūt tam nebuvo lemta įvykti? Papasakokite savo istoriją. Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai! Istorijų laukiame iki rugpjūčio 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami rugpjūčio 15 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai.
Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
