Šiuo metu viskas pasaulyje ypatinga, kas gali pajudinti jos dekolte. Nors centimetrą, nors milimetrą! Tokiomis akimirkomis suprantu, kad deguonies pasisavinimas nėra pagrindinė kvėpavimo paskirtis. Jis taip lengvai ir grakščiai kilnoja natūralumą ir moteriškumą – du prisirpę ir liūliuojantys iškilumai.
Natūralią šviesią jauną odą, kurios matosi daugiau nei įprastai. Kaklas ir krūtinės viršus tikslingai apnuoginti, šiandien ji nori būti matoma. O dar tie stiprūs ir saldūs fantastiški kvepalai! Gal ji nori būti pastebėta visada, aš jos nepažįstu, bet prasegta viršutinė marškinėlių saga rodo jos nusiteikimą.
Du kliuksintys prisirpę iškilumai ir tarpas tarp jų prikausto ir surakina mano žvilgsnį. Dekoltė, kuri per prievartą traukia mano akis. Kuri verčia žvairuoti ir jaustis kaltam. Man keista ir nesuvokiama, jog taip lengvai nugaliu gėdą, kuri atsiranda nusižengus dorovės ir etiketo normoms.
Viską nugaliu, tik ne jos žvilgsnį, kuris toks skvarbus, kad jį pastebėjus ir akimirksniu nuleidus akis aš vis dar jį jaučiu. Dabar gėda švenčia pergalę ir mano pralaimėjimą išduoda raustantys ir kaistantys skruostai. Kur bežiūrėčiau: pro langą, į laikrodį ar telefoną – manęs neapleidžia žinojimas, kad dabar aš esu stebimas.
Krūtinės kilnojimasis kvėpuojant, drebėjimas nuo nelygaus kelio ir odos pašiurpimas nuo vėjo gūsių pro kartais atidaromas priekines autobuso duris. Tai reginys, kuris priverčia atsistoti ir prieiti arčiau. Ne dėl to, kad noriu jai ką nors pasakyti – tikrai nedrįsčiau ir būtų akivaizdus iš anksto žinomas nenusekęs bandymas paslėpti susijaudinimą ir pasimetimą.
Stovėdamas šalia ir žiūrėdamas pro langą iš tikrųjų žiūriu žemyn – į idealios formos iškirptę. Krūtinė ir prigludusi balta kaip sniegas liemenėlė. Atrodo, kad apatinis trikotažas pasiūtas būtent jai. Krūtinė prispausta, bet ne per daug; pakelta, bet ne per daug.
Žvilgsnis prilimpa prie dekoltė, gėda ir valia nepajėgia atitraukti akių. Tyrinėju kiekvieną odos lopinėlį, jos pašiurpimas dar labiau matomas – ar gali būti, kad mano stebima kūno vieta jautresnė už kitas? Vėsuma nepriverčia užsisegti viršutinės sagos, noras būti pastebėtai svarbiau už šilumą.
Kaip skaniai liūliuoja iškilumai, kaip jie trinasi viena į kitą! Tikrai nepykstu, kad kelias duobėtas. Žinau, kad artėja didžiausi kelio nelygumai, esame užmiestyje. Šitą kelią žinau mintinai, bet niekada važiuodamas autobusu nesu matęs tokios gražuolės.
Jau įsivaizduoju jos iškilumus šokinėjant ir bandant išsiveržti iš liemenėlės, lipant vienam per kitą. Jai tai patiks, saga liks atsegta. Lyg to neužtektų, ji tuo metu pasileis auksinius ilgus ir tankius plaukus, kurie nukris ant krūtinės ir nuslys į šonus. Pakedens juos pakėlusi alkūnes ir demonstratyviai papurtys galvą.
Viską darys lėtai, lyg kratymasis būtų prikėlęs ją iš ramios būsenos, panašios į miegą. Nusišypsos vyšninėmis lūpomis sau lyg neįtardama, kad sulig kiekvienu sąmoningu ar nesąmoningu judesiu dėmesys jai didėja stulbinančiu greičiu. Mano žvilgsnis suakmenėjęs, burna nesąmoningai praverta. Kokia nenusakomai stipri traukos jėga, nežinau kas gali būti stipriau.
Staiga ji pažiūri į mane ir atsisuka. Sėdėjimo padėtis nepatogi, nes netelpa kojos – prieš tai tikrai jai buvo patogiau. Nejaugi ji tai daro dėl manęs? Gėda vėl triumfuoja, nes mano slaptas žiūrėjimas išaiškintas ir pastebėtas.
Jos atsisukimas priverčia venomis plūsti adrenaliną, kuris susimaišęs su gėda nuspalvina skruostus jos lūpų spalva. Atrodo, jog širdis iššoks iš krūtinės, bet aš privalau tai padaryti. Privalau atremti jos žvilgsnį ir priimti iššūkį, kurį sukuria mano jaunos ir paaugliškos smegenys.
Sukaupęs drąsos ir ryžto likučius išpūstomis nuo netikėtumo akimis atsisuku ir matau jos plačias mėlynas akis, kurias puošia nuspalvinti antakiai ir ilgos blakstienos. Didieji akiniai pakelti šiek tiek virš akių – juos prilaiko, kad nenukristų.
Aš sumišęs – ji juos bet kada gali paleisti, kiekviena laikymo sekundė skirta tik man. Priešingai nei aš, ji nemirksėdama žiūri į mane su vos įžiūrima šypsena, kuri man sąmoningai mirksint platėja.
Mirksėjimas turi parodyti, jog aš turiu orumo ir tikrai ji nėra mano dėmesio centre, aš turiu daug svarbesnių reikalų čia stovėdamas; nors puikiai suprantu, jog ji perpranta mane ir mirksėjimas tėra nevykęs apsimetimo būdas.
Nuo šios minties gėda ir adrenalinas dar ryškiau nuspalvina mano skuostus. Sulaikau kvėpavimą ir girdėdamas stiprius širdies dūžius sutinku jos žvilgsnį. Ji vis dar šypsosi ir pakėlusi antakius siunčia klausimą, kurį aš pats turiu sugalvoti ir atsakyti. Priverstinai, nes dar nesuvokiu, kiek jos dėmesys man suteikė laimės.
Tai suprasiu likęs vienas ir nurimus kitiems jausmams. Ji sąmoningai pamerkia vieną akį ranka rodydama į šalia savęs esančia laisvą vietą. Net žiūrėdamas jai į akis aš negaliu nežiūrėti ten. Ji mato mano akis, kurios laksto kaip ką tik ištrūkęs žvėris į laisvę.
Jos krūtinė atrodo pasakiškai, akių obuoliai patys nusvyra žemyn, tokių sunkių aš išlaikyti tikrai negaliu. Kaip dažniausiai būna, tokią akimirką sustiprina prasidėję kelio nelygumai, kurie purto visą autobusą.
Negaliu patikėti, jog krūtinę uždengia jos ranka, kuri bando sustabdyti kratymąsi. Ji lengvai ją prispaudžia, ant krūtinės pasimato rankos kontūrai. Taip ir maniau, ten iš tikrųjų minkšta ir vandeninga.
Mano delnai prakaituoti kaip ką tik ištraukti iš vandens, turėklas aprasojęs virš jų. Trindamas juos į džinsus aš lėtai atsisėdu šalia jos netikėdamas, jog tai vyksta. Artėju prie jos taip arti, jog pats sau pavydžiu, galvoje mintys laksto kaip bitės iš šimto avilių.
Tokiomis akimirkomis pamirštamas vardas, gimimo data ir viskas, ko pamiršti neįmanoma. Kas bus po kelių akimirkų net nedrįstu svajoti, nes įspūdžių man jau dabar per daug. Saldūs kvepalai dar labiau užsiuodžia ir pašiurpusios odos stangrūs taškiukai keli sprindžiai nuo manęs. Ji vėl atsisėda patogiai, nusileidžia akinius ir ramiai žiūri į tolį.
Jos ramumas atvirkščiai proporcingas mano sumišimui ir ekstazei. Jaučiu prakaitą ant viso kūno ir jo daugėja, nes suprantu, jog ji mato ir jaučia jį. Atvira oda čia pat, rodos galiu užuosti jos kvapą, kuris tikriausiai dar skanesnis už saldžiuosius kvepalus.
Dviejų iškilumų susilietimo vieta – tai vieta, kurioje turbūt geriausiai užsiuodžia tikrasis aromatas. Kiščiau nosį kuo giliau, galvą sukinėjant į kairę ir dešinę, kad pasiekčiau kvapo išsiskyrimo vietą. Tiesiog paskęsčiau jose ir leisčiausi nuskandinamas. Atitrūkčiau nuo realybės – karas ar žemės drebėjimas manęs neatitrauktų nuo jos.
Jaučiu, kaip švelni lygi oda trinasi į mano jaunatviškus spuoguotus skruostus, kokia minkšta ir palaiminta ši vieta! Jau seniai nebesuprantu, kur tikroji realybė, o kur mano fantazijos pradžia. Kokia švelni ir glotni oda, dabar žinau ką reiškia žodis „švelnus“, anksčiau tik įsivaizdavau.
Jaučiu, kaip ji idealiai priglunda prie mano veido nelygumų. Ir tai viskas vyksta iš tikrųjų?! Aš tuo dar vis netikiu ir giliai įkvepiu – odos aromatas, apie kurį papasakoti neįmanoma. Tai tas pats, kas bandyti nupasakoti žydinčios rožės kvapą ir jos spyglių aštrumą. Galima naudoti visus žinomus ir nežinomus būdvardžius, pasakoti visomis pasaulio kalbomis – tai neįmanoma.
Dar kartą įkvepiu ir jaučiu jos ranką stumiant mano veidą dar giliau. Jos delnas stipriai suspaudęs mano plaukus, atrodo, kad tuoj išraus pilną saują. Man dabar nė motais joks skausmas, ypatingai sukeltas jos. Tegul rauna, tegul visus išrauna! Aš nė nesiruošiu baigti, ką pradėjęs.
Užvaldžiusi ekstazė didėja, jos odos prisilietimas prie manosios tarsi stebuklas – rodos oda jaunėja ir sugeria nepaprastą seksualumo energiją, kuri persiduoda į likusį kūną. Kartu su ja keliauja šiurpulys – aiškiai jaučiamas jo kelias: nuo veido iki kojų pirštų galiukų.
Jos kvėpavimas, rodos, hipnotizuoja ir veikia kaip afrodiziakas, kurio ir taip per daug. Atrodo, kad nebeatlaikysiu ir susprogsiu, išsitaškys mano kūnas, adrenalinas ir gėda po visą autobusą. Nematau, bet žinau, kad ji šypsosi ir toliau žiūri į tolį pro savo didžiuosius gašliuosius akinius.
Tikrai pabandysiu paliesti krūtinę ranka, nuo šios minties širdis suspurda ir jos virpesys persiduoda jai. Staiga patraukia mano galvą ir prideda prie krūtinės mano ranką suspausdama mano delną kartu su ja. Žiūri į mane pro akinių stiklus su tokia pačia nedidele šypsenėle. Aš juos liečiu, minkau ir spaudžiu vieną prie kito.
Dingsta aplinkinis pasaulis, esu tik aš ir jie. Suku, keliu, glostau ir drebinu – darau viską, kas įmanoma, kol dar galiu daryti. Turiu išnaudoti pasitaikiusią progą, nežinau kada tai gali pasikartoti. Tikrai nesvarbu, jog mes autobuse – mane gali kaltinti kuo tik nori. Gali rėkti, šaukti, grasinti ir burnoti – tiesiog nėra priežasties, dėl kurios aš sustočiau.
Jie labai vandeningi ir minkšti, panašūs į vandens pripūstus balionus. Prašyte prašosi būti liečiami. Jeigu mokėtų kalbėti, turbūt atsibostų klausyti jų prašymų. Krūtinė netelpa delne, glostau ir glamonėju abejomis rankomis.
Praradęs sveiko proto likučius bandau atsegti likusias sagas ir užkišti ranką už liemenėlės. Prakeiktos sagos, drebančiomis rankomis jų neįmanoma atsegti. Ji pati drąsiu ir ryžtingu judesiu padeda man, pasimato peršviečiama neriniuota liemenėlė. Speneliai dideli ir stangrūs, juos paliečiu pirmus.
Autobusas dažnai stabteli stotelėse, durys nuolat varstomos. Jie stangrūs tikrai ne nuo oro gūsių. Gerai, kad nedaug žmonių ir jie nelipa pro priekines duris. Važiavimo garsus girdžiu, bet iš tikrųjų negirdžiu, jie sudaro tik bendrą nublukusį foną.
Negaliu patikėti, jog nuo mano stipresnių spenelių spustelėjimų gilėja ir tankėja jos kvėpavimas. Jie dar ne nuogi, bet medžiaga labai plona. Jos beveik nėra, matau visą krūtų lietimosi liniją. Aš tikrai per ją perbrauksiu pirštais, gal išliks kvapas ir nusinešiu jį namo.
Jos veidas nesikeičia, akiniai vis dar ant nosies. Maža šypsenėlė ir žvilgsnis į tolį. Matau savo atspindį akinių stikliukuose trumpai žvilgtelėdamas į jos veidą. Tikrai į jį nežiūrėčiau, bet bijau, kad ji nepersigalvotų ir sustabdytų šią pasaką.
Staiga ji iš visų jėgų prispaudžia mano galvą tarp krūtų ir trina į jas. Negaliu įkvėpti, deguonį atstoja jos oda ir ekstazė, kurią prisiminsiu ilgai ilgai, o gal niekada nepamiršiu. Ji toliau pešdama mano plaukus murkdo mane banguojančioje ir liūliuojančioje krūtinės jūroje.
Sukinėja mano galvą, kilnoja aukštyn žemyn mano nosimi braukydama savo dekolte, apie kurią vos prieš akimirką svajojau. Jeigu būtų mano valia, tai tęstųsi amžinybę, kol autobusui baigtųsi benzinas. Apglėbiu jos liemenį rankomis ir išgirstu skardų juoką.
Staiga ji atsistoja ir lyg niekur nieko išlipa pro duris kraipydama užpakaliuką, kurį uždengia juodos timpos. Jis toks pat kaip krūtinė – idealus ir nepasiekiamas. Aš grįžtu į realybę ir suprantu, kad vėl pravažiavau daug stotelių.
Saldus ir tikroviškas sapnas, kuriame tiek daug potyrių ir jausmų. Nesvarbu, kad trumpas, bet ryškus. Atrodo, jog dar jaučiu jos odą ir plaukų pešimą. Palydžiu akimis jos dekolte matomą iš viršaus pro nuvažiuojančio autobuso langą. Žinau, kad kitą dieną vėl važiuosiu šiuo autobusu.
Vasarą nutinka karščiausi vasaros romanai! Papasakokite apie juos ir laimėkite! Naujienų portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus! Skelbiame rašinių konkursą „Mano karščiausias vasaros romanas“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią, karčiausią, įspūdingiausią romaną gyvenime. Galbūt jis tęsiasi iki šiol? O galbūt tam nebuvo lemta įvykti? Papasakokite savo istoriją. Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai! Istorijų laukiame iki rugpjūčio 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami rugpjūčio 15 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai.
Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
