Viskas prasidėjo po to, kai mano uošvienei sušlubavo sveikata. Ji sunkiai vaikščiojo, dėl sąnarių problemų negalėjo daug judėti, todėl atidavė mums savo šuniuką. Nebegalėjo jo du kartus per dieną vedžioti. Pamanėme, kad vaikams bus smagu turėti augintinį, juo labiau, pažįstamą ir išdresuotą, tad priglaudėme.
Tačiau namuose uošvė jautėsi labai vieniša, mat mes pas ją atvažiuodavome retai (kartą per savaitę – nežinau, ar yra retai, bet sakykim), tai vietoje šuniuko ji namuose įsitaisė pora benamių kačių. Jų nereikia vedžioti, o pūkuota kompanija esą suteikia namams gyvybės ir stimulo keltis iš lovos, gyventi.
Tik katės, patys žinote, veisiasi greitai (viena katė, kurią pasiėmė, netrukus atsivedė kačiukų) ir vietoje poros kačių netrukus uošvė turėjo šešias. Siūlėm mažylius išdalinti, atiduoti, dovanoti, bet įkalbėti buvo neįmanoma. Tai buvo jos vaikai ir jų niekam neatiduos!
Katėms paaugus bent jau įtikinome jas sterilizuoti... Bet ir čia visi mūsų vargai tik prasidėjo.
Uošvė katėmis rūpinosi taip, kaip pačiai atrodė tinkama. Netvarkė nei jų tualeto, nei draudė lipti ant galvos tiesiogine to žodžio prasme.
Butas netrukus persigėrė kačių šlapimo tvaiko. Visur pilna plaukų, sudžiūvusios išmatos mėtėsi tiesiog ant grindų. Vaikai netgi nebenorėjo važiuoti pas močiutę, nes jiems ten būti nemalonu.
Deja, bet važiuoti vis tiek tekdavo. Ir kuopti tą butą, ir uošvę apiprausti, ir valgyt pridaryti, ir kačių plaukus, išmatas valyti. Pati uošvė irgi nelabai tvarkinga – nei indų pati išsiplauna, nei grindų, nei patalus keičia, nei šiukšles neša, nei gėles laisto. Viską jai paduok, padaryk, aptarnauk.
Jau tikrai pavargau. Turiu rūpintis ne tik savo namais, vaikais, bet ir uošve, jos šuniu ir dar katėmis.
Vyrui pasakiau, kad tai ne mano rūpestis ir jis turi kažką daryti – ieškoti žmogaus, kuris kuoptų tuos namus, galų gale, išdalintų kates, nes sena moteris neįgali pasirūpinti savimi, o ką jau kalbėti apie gyvūnus.
Vyras sako, kad mamai jo linksmiau su katėmis, bent turi, kas prisiglaudžia. Taip, sutiko, kad galbūt teks pakalbėti su mama ir kelis kačiukus atiduoti. Bet jis nesupranta, kad dvi katės aš šešios, vis tiek bus pilna plaukų, išmatų ir tt.
Uošvei viskas taip pat atrodo gerai, ji nematanti problemos, kad jos namai tuoj gali pavirsti landyne. Gėda prieš žmones, kaimynus, kitus giminaičius, kurie atvažiuoja jos aplankyti retsykiais. Juk mato, kiek laiko reikia skirti kuopiant tą jovalą...
