Nuotaikas (kaip pastebiu karantininiu – kovidiniu laikotarpiu) vis sunkiau sugadinti ar susigadinti. Dėl sutrumpėjusio poilsio (dėl testavimo tvarkos skrendant į Raudonąja zona pažymėtą šalį liko 6 kelionės dienos, o ne žadėtosios septynios) Turkijos Sidėje būseną skaidrino kasryt skaisčiai švietusi saulė, mamos šypsena ir tiesiog geras jausmas, užburtas žodžio „atostogos“.
Antrą labai ankstyvą rytą Turkijoje negalėjau praleisti pasimatymo su jūra. Išskubėjau apie 7-tą valandą, pažadėjusi mamai greit niurktelti ir sugrįžti pusryčių. Juolab, kad šiandien ikipiet laukia susitikimas su mūsų gidu.
Apsidairinėdama, kaip viešbučio teritorijoje viskas žydi ir trykšta gyvybe, pėdinu iki Vidurio žemės (mediterraneus (lot.k.) jūros. Pakeliui – sodininkai, apsiavę ryškiai geltonais guminiais, laisto palmes, fikusus, rožynus, (beje, tarp gėlių – ir žiedus bei vaisius užmezgę pomidorai), keli restoranėlyje dirbantys salės prižiūrėtojai, aplink pirmųjų turistų, gurkšnojančių restoranėlyje kavą besiglaustančios katės. Pajūry jau sveikinamės su keliais turistais. Nežinia, kuria kalba, tad sveikinuosi ir anglų, ir turkų „laburyt“.
Pakalbina ukrainietė, jau praplaukusi kelis šimtus metrų. Marina – iš Charkovo, nelabai nusakomo amžiaus, tokia visa švytinti – sportiškos išvaizdos, su lengva šypsena. Randame bendrą kalbą greit. Ji Sidėje irgi pirmą kartą, nors Turkiją sako mėgstanti. Ypač dabar – dėl komforto, kainos santykio. Egipte jau per karšta, o čia – pats tas. Be to, čia, sako, – visad geras klimatas ukrainiečiui, šilta jūra, geri viešbučiai, aptarnavimas.
Užsimena apie testus, kad reikėjo testuotis, ir grįžus teks izoliuotis. Kodėl nesiskiepijo? Neskubu, sako. Saugaus, dirbu nuotolinį darbą. O ir gydytoja dėl kraujotakos ir kitų negalavimų neragina Marinos vakcinuotis. Geriau imunitetą stiprinti ir laikytis visų saugumo reikalavimų dėl kovido.
Ji papasakoja ir apie nelengvai išgyvenamą laikotarpį dėl griežto karantino šalyje. Jos psichologė padėjo nepalūžti. Ypač sudėtinga vienišiems – izoliacijoje per ilgai būnantiems seneliams. Baisia liga gali virsti vienatvė – sako Marina.
Aš vardiju kelias skaitytas žinias, šiek tiek statistikos apie psichologinę situaciją Lietuvoje, savo pačios bei artimųjų patirtis. Charkove panaši situacija – vienos ligoninės buvo perpildytos, kitos pustuštės. Bet mirtingumas nuo kovid‘o... Marina sako labai abejojanti, ar šie žmonės mirė nuo įvardyto COVID-19.
Gali būti, kad likimo ir išlikimo kortas susimaišė ir lėtinės ligos, ir baimė, ir negalėjimas patekti planinių operacijų, konsultacijų, vaistų. Abi išsiskiriame labai draugiškai. Sutarusios, kad stiprinti jėgas ir atsigauti – dabar visos žmonijos reikalas. Pasijuokusios iš kelių anekdotų apie gyvenimą.
Jūros vanduo – apie 26 laipsniai, tad ramiai tykiai banguojanti, ji – mano pati geriausia grąžintoja į poilsio pojūčio ir „čia ir dabar“ akimirką. Po įstabaus plaukiojimo puolu pakrantėje apžiūrinėti akmenukų ir kriauklelių lobių. O dangau! Beveik visos kriauklelės tvirtos, nelūžtančios, ir... su skylutėmis. Džiugu... Parnešiu mamai, ji tikrai ras joms vietą. Gal ir sesėms ar draugėms padovanos po apyrankę ar vėrinį.
Vaikštinėjant pajūriu tolumoje matyti trijulė didžiulių šunų. Neišsigąstu, kai jie priartėja. Matosi, kad jie prižiūrėti, pamaitinti, prisilakstę, draugiškai lekuoja artėjant šilumos valandoms. Galiu kiek norėdama glostyti. Markstosi prigulę prie skėčių ir gultų turistams.
Pavadinu vieną iš jų Tarziu (toks, panašus į jį buvo mano pirmasis šuo, kai augau pas babą Žemaitijoje). Kitą – Horus (nes gyvename tokiame viešbutyje (Horus – egiptiečių mitologijoje – Dangaus dievas sakalo galva. Turi apie 20 skirtingų raiškų. Garbinti kaip archajiški medžioklės dievai. Žmogus, užmušęs šventąjį paukštį, vanagą ar sakalą, būdavo baudžiamas mirti, o negyvus paukščius balzamuodavo, laikė specialiuose nekropoliuose).
Pakeliui pasilabinu ir su garbaus amžiaus pora. Jie vokiečiai. Iš Frankfurto. Netoliese vokiečių sėdintys sutuoktiniai užkalbina rusiškai, su akcentu. Jie irgi iš Ukrainos. Sako, Turkijoje ilsisi jau aštuntąjį kartą. Visad tinka oras, senoviniai miesteliai, gamta.
Atgaiva – ir profesionalūs masažai, po kurių kūnas atsigauna. Bent pusmetį nebevargina nugaros, sąnarių, skausmai, išvaržos. Klausia, ar griežtos sąlygos dėl karantino Lietuvoje. Patys, sako, nesiskiepijantys, nes persirgo. Paklausinėja apie mamą, palinki jai, keliaujančiai į Turkiją pirmą kartą, čia pailsėti ir būtinai kasdien pasimėgauti turkiškų pirčių bei jūros malonumais.
Lekiu pas mamą, laukiančią prie pusryčių stalo. Ragaujam to, ką siūlo. Ir amerikietiškos receptūros blyneliai su džemais ar rožių sirupu, ir omletų, daržovių salotų, vaisių įvairovės. Kava – gera. Mamai, sako, kad jai gera ir skanu – kas gali būti geriau…
Žvilgčioju dažnai į jos emocijas. Mano mama – tikra burtininkė. Ji labai gerai pajaučia žmones. Ir jei jai viskas gerai, aplink – pasaka. Neskubėdamos keliaujame į viešbučio foje. Ten mūsų laukia Margiris. Gidas, dirbęs Graikijoje, Egipte, Izraelyje, Tunise, Palestinoje, Jordanijoje, Maljorkoje, Kipre. „Gidaujantis“ nuo 2003 – ųjų. Turkija buvo pirmoji šalis.
Prisėda ir inteligentiškos, daug keliaujančios įspūdį sudaranti kauniečių pora. Tuo metu jiems abiem nereikėjo izoliacijos grįžus. Kaip ir man, nes esu persirgusi. Užsakome grįžimo testą mamai. Tik 30 dolerių (Lietuvoje mokėjome 79 Eur).
Mus su mama Margirio prisistatymas „užkabina“ nuo pirmų minučių. Justi – profesionalas, atviras, nuoširdus. Net ir išskirtinių potyrių, kelioninio adrenalino ieškančius kauniečius Margiris nuteikia maloniai. Tik vėliau perskaitau mūsų gido prisistatymą. Poetiška: „Esu Margiris. Mano gyvenimas, tai kūryba. Tačiau aš nekuriu eilių, netapau, bet kuriu keliones sau ir kitiems“.
Šiuo metu Margiris gyvena Antalijoje, yra laisvai samdomas gidas (freelancer) ir taip pat kelionių agentas, Turkijos lietuvių bendruomenės narys. Kai atvykome, (buvo dar gegužės mėnuo), Turkijoje buvo labai griežta karantino tvarka patiems turkams. Komendanto valanda – nuo 18 val. Senjorai turi sėdėti namuose visą dieną. Parduotuvės ir kavinės užvertos.
Jų šventės (po Ramadano – musulmonų pasninko) metu buvo kiek liūdna stebėti, kaip artimieji negali aplankyti savo garbaus amžiaus tėvų, kuriems Turkijoje – beprotiškai fantastiškai didelė pagarba. Užtat turistams galioja atskira, „atsipūtusi“ tvarka.
Parduotuvės, neoficialiai atvertos iki pat 22–24 valandos, galima nusipirkti visų maisto prekių, rūbų, gėrimų. Kurortinėse zonose atvirose erdvėse leidžiama vaikštinėti be kaukių, išskyrus miestelių teritorijose jus gali paprašyti dokumento.
Turkijos Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas buvo filmuojamas vietinėms TV žinioms kaip labai draugiškas ir vaikams dalijantis saldainius, tuo tarpu žmonės toje pačioje aikštėje piketavo dėl pernelyg didelių karantino gniaužtų.
Turkų šeimos darydavo taip - tiesiog poilsiaudavo kurortinėse zonose ir turkų viešbučiuose, kur laisvės žymiai daugiau. Margirio žodžiais, turistams čia leidžiama labai daug, beveik viskas. Išskyrus elementarius prašymus saugumo (sąmoningiems žmonėms karantino ar eilinės gripo pandemijos metu). Tačiau turkams šis laikotarpis nėra pats lengviausias. Dėl politikos ir dviejų „tatų“ nesutarimų kenčia Turkijos ar Rusijos piliečiai, tonomis išmetamos šviežiausios turkų augintos daržovės, vaisiais, maistas.
Pats Margiris sako ieškąs skrydžio bilietų į Siriją (ten nori keliauti dėl ypatingai įdomios šalies istorijos), kol kas dėl karantino tai sudėtinga. Gal rudeniop. Beje, Margiris prasitaria, kad gidams keliama kitų metų užduotis – bendravimas su turistais nuotoliu (vadinasi, galima prielaida, kad turėsime smarkesnių suvaržymų 2022 m.).
Tikiuosi, kad tas nuoširdus darbas, smalsumas ir pažinimo svajonės Margiriui leis įgyvendinti svajones. Labai linkiu rasti, nukeliauti. Beje, patarčiau į tokį žmogų kreiptis (www.margiriokeliones.com) ir dėl to, kad jis organizuoja keliones, pataria, pats daug domisi, žino ir skelbia visą paskutinę informaciją apie jums reikalingus kelionės dokumentus. (pvz. kad skrendantiems į Turkiją reikalingi papildomi dokumentai. Nuo birželio 16 d. – papildoma šeimos gydytojo pažyma anglų kalba).
