O žinia apie vestuves mus pasiekė ne iš jaunavedžių, o iš bendrų draugų lūpų. Jaunikio draugai pakvietė mano vyrą į slaptą bernvakarį.
Aš suprantu, kad šiuo metu, kai siaučia pandemija, nėra madinga daryti didelius vakarėlius ir kviesti visą miestą, bet mes buvome artimi draugai. Vyrai kartu studijavo, po to daug metų draugavome šeimomis ir palaikėme ryšius.
Aišku, per karantinus nesusitikom, bet bendraudavom žinutėmis, susiskambindavome video pokalbiu, kartu taip sutikom Kalėdas – sėdėjome visi prie kompiuterių savo namuose ir plepėjome iki paryčių. Bet apie vestuves – nė žodžio!
Iš pašalinių žmonių atsitiktinai sužinom naujieną – liepos viduryje tuokiasi! Kaip perkūnas trenkė iš giedro dangaus. Jei būtų norėję, būtų juk jau pakvietę!
Net gėda buvo išsiduoti, kad nekviesti esam...
Tai net ir nežinau, kaip elgtis – eiti į tą bernvakarį ar neiti? Juk jaunikis nežino, kad jam daromas siurprizas ir kas per draugai sukviesti... O kai susitiks visi, kaip reaguoti reikės – apsimesti, kad viskas ok, jog nebuvom pakviesti į vestuves? Nes iš tiesų tai ne ok.
Esam labai įsižeidę. Nebūtinai juk į balių važiuoti, norėjom bent prie „zakso“ pasveikinti ateiti. Juk čia ne koks eilinis nugėrimas, o svarbus gyvenimo įvykis. Ir labai labai apmaudu, kad jame esame nepageidaujami!
Aišku, kad ne pirmas kartas, kai nedalyvaujam draugų vestuvėse – būna, kad nutrūksta ryšiai, nebėra bendravimo, tikrai nesukviesi visų pažinotų grupiokų ir klasiokų. Bet aš tikrai maniau, kad buvom geri draugai. O dabar, ką draugystė baigėsi...
Kaip jūs reaguotumėt, jei taip nutiktų? Eitumėt į bernvakarį, o po to ieškotumėt išeities iš nemalonios situacijos, kai jaunikis bandytų atsiprašyti, jog nepakvietė nei savo gero draugo, nei jo antrosios pusės? Arba bandytų paaiškinti, kodėl nieko nesakė? Abiem tai būtų labai nemaloni situacija.
O gal mums tiesiog susitaikyti, kad draugystė baigėsi ir neiti nei į bernvakarį, nei į vestuves? Nenorim būti ten, kur esam nepageidaujami.
