Iš draugų girdėjome, kad panašiai mąstančių yra ir daugiau, todėl perspėjo, kad kainos ir gali būti didesnės, o pasirinkimas mažesnis, nes viskas pirmiems vasaros mėnesiams jau užsakyta.
Ką gi, nusiteikėme. Draugai dar pasiūlė keletą senų skelbimų, kur nuomodavosi kambarius prie karantiną. Tačiau jau laisvų vietų niekur nebebuvo iki rugsėjo.
O kur dar buvo likę laisvų vietų, kainos mums atrodė neadekvačios. Keturių asmenų šeimai para kainuoja nuo 80 eurų. Tai jei ilgesniam savaitgaliui važiuoji, vien už nakvynę sumoki 320 eurų. Plius kuras apie 80 eurų, jau 400 už 4 dienas prie jūros. Čia, aišku, be maisto ir kitų pramogų.
Na, gerai, galvojam, per tą karantiną niekur nekeliavom, tai susitaupė, galim paišlaidauti. Tad jei manote, kad verksim dėl neadekvačių pajūrio nuomos kainų, klystate.
Kai internete suradome sau patinkantį butą Palangoje ir paskambinom susitarti, labai nemaloniai nustebom. Nuomotojų sąlygos buvo neadekvačios.
Pirmiausiai mūsų paklausė, ar be šunų, ar nerūkome, nevartojame alkoholio, kokio amžiaus yra vaikai. Pasakiau, kad gyvūnų neturime, žalingų įpročių taip pat (nors kaip tai susiję su nuoma, nežinau), o mano vaikų amžius – vienas dešimties, kitas trejų.
„Oj, kaip blogai. Trimečiai viską niokoja, mes ką tik po remonto, nauji baldai, sienos dažytos. Ar nepridarys vaikai bute ko nors?“ – pakeltu tonu klausė nuomotoja.
Patikinau, kad vaikai bus su mumis kambariuose, vienų nepaliekam, tad tikrai prižiūrėsim ir neleisim svetimo turto niokoti.
„Na žinot, visko būna, šeimos su vaikais pridaro tiek žalos kartais, kad ir jaunimas po vakarėlių tvarkingesnius namus palieka. Baldus, fotelius išstumdo, lovų nepasikloja“, – tęsė pajūrio verslininkė. – Aš tai jau nebenuomočiau, bet reikia anūkus į mokslus išleisti. Baigsis mokslai, tikrai nebenuomosiu. Nereikia man tų pinigų. Pasidarėm remontą, naujus baldus nupirkom, viskas labai gražu, prabangu, ne taip, kaip nuotraukose – nespėjome pakeisti“.
„O tai jei vaikas trimetis, tai dar ir vežimėlį atsivešit?“ – pasiteiravo ji.
Pasakiau, kad taip, pajūrio atstumai ilgi, planuojam atsivežti arba vežimėlį, ar bent jau triratuką, paspirtuką – kažkurią iš šių transporto priemonių.
„Tik jau laikykit mašinoj, į butą nevežkit, dar sienas nudaužysit“, – perspėjo nuomotoja.
Iš mūsų pokalbio susidarė įspūdis, kad mes esame skolingi, jog ji mus įsileidžia. Sąlygas tik ji diktavo, o mūsų patogumas visiškai nerūpėjo. Mūsų pokalbio pabaiga galutinai pribaigė.
Šeimininkės pasiteriavau, kiek tiksliai pas ją yra lovų bute, ar visi tilpsime patogiai miegoti. Ji atsakiusi, kad šiaip tai trys, bet svetainės sofa nauja, tai ji nenorėtų, kad ant jos kas miegotų...
Neišlaikė kantrybė. Tai jau nesveika! Pasiteiravau, tai gal ir mums patiems nebeatvažiuoti, kad nieko neišpurvintume tame bute? Tik pinigus paims ir bus gerai? Nereikės nei valytis, nei dėl ko nors pergyventi.
Net nepadėkojau už pokalbį, tiesiog pasakiau, kad paieškosime kitos vietos apsistoti.
