Dirbu kasininke-pardavėja vienoje didelėje parduotuvėje. Darbo diena ilga, tenka tikrai nemažai laiko su pirkėjais pabendrauti.
O jų nuotaikos, patys suprantate, būna nenuspėjamos. Kasdien susiduriame su šimtais žmonių. Vieni nepatenkinti, kad kažkas pabrango, kiti – kad kaina ne tokia, kokia jie manė, treti – kad prekės nekokybiškos, dar kitiems kliūna, kad lėtai dirbame ir susidaro eilės.
Po karantino žmonės pasidarė dar jautresni ir apšaukti gali dėl bet kokios priežasties. Kartą sulaukiau pasipiktinimo tirados, kad užsikosėjau ir apkrėčiau koronavirusu. Nors tik pusę paros uždarytoje nevėdinamoje patalpoje dirbantis žmogus gali suprasti, kaip tai džiovina kvėpavimo takus ir dėl to išsivysto chroniškas kosulys.
Kartą vieną pirkėją įsiutino vos viena mano frazė – kai pasisveikinau su juo lietuviškai.
„Mne ni laba diena, a bobryj den“, – piktai atšovė pirkėjas.
Pasakiau jam, kad nesuprantu rusiškai. Vyras dar labiau įsiuto, pradėjo rėkti ant manęs, bet aš nelabai supratau, ką jis sako, nes iš tiesų nemoku rusų kalbos.
Atsakiau jam, kad negaliu padėti, nes nesuprantu. Pamaniau, kad galbūt svečias iš kitos šalies, nemoka mūsų kalbos. Paprašiau jo kalbėti angliškai ir persakyti problemą.
Tuomet jis pradėjo ant manęs šaukti lietuviškai, koks jaunimas šiais laikais, kad nemoka rusiškai, tik anglų kalba šneka. Iškoliojo mane rusiškai keiksmažodžiais (tuos tai tikrai atpažinau), grasino rašyti skundą vadovybei. Incidentą stebėję žmonės buvo pakraupę. Viena pirkėja netgi įsikišo drausminti, kad Lietuvoje jau seniai neprivaloma kalbėti rusiškai.
Laimei, mano vadovai po šio įvykio supratingi buvo. Net jei ir pasiskundė pirkėjas, tai nereagavo ir man nieko nersakė.
Šiuo laišku norėjau atkreipti pirkėjų dėmesį, kad būtų supratingesni mūsų profesijos žmonėms. Ir atleistų, jei kartais būname prastos nuotaikos ir jums nesišypsome. Galbūt prieš jus pasitaikė piktas pirkėjas, dėl kurio tapome jo emocine šiukšlių dėže.
