Dėl karantino taisyklių švediškas stalas dabar yra šiek tiek kitoks – maistą dedasi į lėkštes ne patys poilsiautojai, bet viešbučio virtuvės darbuotojai. Nors įdeda maisto tiek, kiek žmonės paprašo, bet kai kam tai vis tiek kėlė nepasitenkinimo.
Pamenu, kaip net ir gana prabangiuose viešbučiuose tekdavo sutikti žmonių, kurie prisikraudavo pilnas lėkštes maisto, kurio taip ir nepaliesdavo. Ir pavalgę palikdavo pilnomis lėkštėmis nukrautą stalą.
Dabar, kai maisto teko prašyti įdėti, pilnų lėkščių prisikrauti jau nepatogu, gėda. Bet tuomet pastebėjau, kaip viena netoli mūsų sėdėjusi vyresnio amžiaus porelė gudrauja – paliko savo patiekalus – sriubas, salotas, blynus ant stalo. O kai nuėjo vėl pasiimti maisto, prisėdo jau prie kito – švaraus ir tuščio.
Šiek tiek paragavę jiems turbūt vėl nepatikusių patiekalų vėl viską paliko! Kai sulaukė, kol nuo pirmojo stalelio bus nunešti patiekalai, jie vėl persėdo ten pat lyg niekur nieko su mažyčiu kavos puodeliu ir sausainiu. Nors prieš tai paliko kokias aštuonias lėkštes maisto, gal daugiau... Bet juk sėdėti prie nukrauto stalo gėda.
Net norėjau juos sudrausminti, bet vyras liepė nesikišti.
Kitą dieną mano dėmesį vėl patraukė ta pati pusamžė porelė. Tiksliau, jos elgesys. Jie vėl ėjo su skirtingais patiekalais, sėdosi vis prie kito stalelio.
O galiausiai moteris paėmė kotletą ir sukišo jį į vienkartinę pirštinę . Tada drėbtelėjo dar bulvių košės. Matyt, tam kartui, kai praalks vakare, ar prieš kelionę namo. Į kitą pirštinę įsidėjo kelis torto gabaliukus.
Maisto prifarširuotas vienkartines pirštines (jų čia buvo pridėta ant kiekvieno kampo, kad neliestų žmonės įrankių su rankomis) įsidėjo į rankinę ir iškeliavo patenkinti.
Nemaniau, kas šiais laikais dar taip daro. Atrodo, kad jau išsilavinusi mūsų visuomenė, gerų manierų išmokusi, pasaulio pamačiusi ir pakeliauti spėjusi, bet kartais vis tiek elgiasi kaip prieš 30 metų...
