Mečiau jį tą pačią akimirką ir nė lašo nesigailėjau, ašarų neliejau. Pradėjau gyventi savo gyvenimą – ne jo.
Darau, ką noriu, žiūriu per televizorių, ką noriu, susitinku su tais draugais, su kuriais noriu. Noriu tvarkausi, noriu nesitvarkau.
Noriu važiuoju į sodą, o noriu, ir apskritai nieko nesodinu, nesėju, neraviu ir nevakuoju. Noriu skalbiuosi, noriu ne. Noriu gaminu, noriu į kavinę nueinu ar pas draugę pavalgau. Nieko NEPRIVALAU!
Žodžiu, tik artėjant 60-mečiui pagaliau suradau gyvenimo džiaugsmą ir mėgaujuosi tuo. O kas svarbiausia, naktimis nereikia apsimetinėti, kad miegu, ar kad galvą skauda.
Jei noriu, galiu išsimiegoti ir nesuku galvos, kad įkaušęs vyras prie manęs artinsis. Čia yra turbūt geriausia skyrybų dalis, kad niekas naktį nebaksnoja į šoną, maždaug, kelkis, gal šiek tiek duosi...
Nežinau, kaip kitiems vyrams, bet maniškiui į senatvę visos mintys tik apie antrą galą – nuolat reikėdavo aistrą tenkinti.
Prašydavau, gal tu už rankos palaikyk, gal pradžioj koją paglostyk... Ne, tik užkrisdavo naktį kaip rąstas net neklausęs ir po poros minučių užknarkdavo.
Nežinau, gal vaistų kokių šalutinis poveikis, ar tų potenciją keliančių tablečių užvalgydavo... Nieko nuostabaus, kad ir susirado meilužę.
O aš džiaugiuosi išsilaisvinusi ir kitoms patariu nevargti su savo diedais, kurie niekad nekeičia kojinių ir kas vakarą mirksta aludėse.
Pati viena 40 metų tempiau buitį, auginau vaikus, dirbau per kelis darbus, kad galėčiau juos išleisti į ekskursiją, į mokslus.
Ir dar prie viso šito naktimis turėdavau „patarnauti“. Bet kai jau nuo metų naštos nebepakėliau visų atsakomybių ir pareigų, pas kitas moterį pabėgo. Na ir gerai jiems. Gerai ir man!
