Skyrybos buvo sunkios ne tik mums, bet ir vaikams. Tačiau meilė apsuko man protą ir ryžausi pradėti naują gyvenimą, nebijojau rizikuoti viską sugriauti, palikti.
Galvojau, kad dabar tai prasidės rojus, medų kopinėsiu su savo svajonių moterimi ir toje euforijoje pasitiksim senatvę dviese. Deja, bet praėjus vos metams viskas pasikeitė.
Intymumo kerai išsisklaidė, kai reikėdavo pasiimti savaitei vaikus – jie nesugyveno su pamote, o pamotė nelabai džiaugėsi mano vaikų buvimu. Buvo tikrai sunku pakelti tą įtampą net ir vaikams grįžus pas mamą.
Meilės pokalbius pakeitė temos apie maisto atsargas šaldytuve ir siaubingas išlaidas vaikams.
Galiausiai prasidėjo nesibaigiantys barniai dėl visų elementariausių dalykų, dėl kurių turbūt dažnai pykstasi antrą šeimą sukūrusios poros.
Pykdavomės, kad skiriu per daug laiko ir pinigų savo vaikams, kad parašiau savo buvusiajai dėl jų namų darbų, kad savaitgalius ar atostogas praleidžiame ne dviese, kad jai tenka dalintis manimi su kita šeima.
Bandydavau ir gražiuoju jai aiškinti ir piktuoju, kad negaliu išsižadėti savo kūno ir kraujo.
Kad vaikams taip pat nelengva priimti kitą moterį šalia manęs. Vaikai juk čia mažiausiai kalti dėl to, kad tėvas išėjo pas kitą.
Tikrai negalvojau, kad taip bus. Maniau, kad tik kitiems gali nutikti panašūs dalykai, kad tik pasakose pamotės būna piktos ir pagiežingos.
Buvau įsitikinęs, kad mes esame protingi išsilavinę žmonės ir galėsim viską išspręsti, mūsų meilė nugalės bet kokias kliūtis ir nesusipratimus.
Deja, bet meilė ir aistra išblėso, savo svajonių moteriai nebejaučiu to, ką prieš tai.
Ji vis užsimena apie bendrą vaikelį. Bet aš bijau, nes nežinau, ar noriu būti su žmogumi, kuris taip nekenčia mano vaikų.
Šis žinojimas nuodija jausmus ir trina bendrą ateities viziją. Manau, kad paskubėjau. Nemačiau, neįvertinau, nepasvėriau...
