Galbūt daugelis panašioje situacijoje esančių šeimų susiprotės, kodėl jų vaikai beveik nebendrauja su vyro tėvais. Gal kitoms uošvėms, mamos prašviesės ir jos pasimokys iš svetimų klaidų.
Pradžioje dar labai pergyvenau ir teisindavausi, kad gal aš esu čia ta blogoji martelė, dėl kurios griūna vyro ir jo tėvų santykiai. Bet gimus vaikams supratau, kad man pas juos viešėti yra per didelis iššūkis.
Tokios šeimynėlės, kokią gavau „dovanų“ su santuoka, turbūt net filmuose nerastum. Visa bėda, dėl kurios kyla nesutarimai – tai pedantiškas uošvis ir nuo jo neatsiliekanti taupioji uošvė. Tačiau tokių jų būdų taupyti sveiku protu nepaaiškinsi.
Pas juos nuvažiavus turi vaikščioti ant pirštų galiukų – viskas primena muziejų ir neduokdie sujauksi ten nusistovėjusią tvarką.
Jų aistra tvarkytis yra liguista, taupumas sveiku protu nepaaiškinamas, o aplinkiniams būti tokioje atmosferoje yra visiška kančia.
Pavyzdžiui, jei virtuvėje ar vonioje palieki vandens. Ne ant grindų, ne ant sienų – tiesiog, kriauklėje ar vonioje pamatę vandens lašus jie pakelia balsą, kad išvalytume skepetaite ir neeikvotume vandens be reikalo.
Tas pats ir su trupiniais. Vaikams valgyti sausainius pas senelius galima tik ant servetėlės, o po to nuo jos surinktus trupinius taip pat BŪTINA suvalgyti – nes švaistyti maisto šiukštu negalima. Vaikams tas trupinių rinkimas man atrodo kaip kažkoks pažeminimas, bausmė.
Bėdų būna ir jei kuris vaikas prisiliečia prie vaidrodinio ar stiklinio paviršiaus ir palieka savo piršto antspaudą. Keturmečiui aš jau galiu paaiškinti, kad nesiremtų ir neliestų paviršių pirštais.
Ir kad geriau apskritai niekur nesiliestų, o tiks sėdėtų ant sofos ir žiūrėtų televizorių. Bet kaip sulaikyti vaikus, kai jie buvo metukų ir tik mokėsi vaikščioti visur pasiremdami?
Aišku, ne visada pavyksta be skandalo apsieiti ir netgi sėdint ant sofos, nes žiūrint televizorių yra deginama elektra, o tai kainuoja pinigus...
Niekada negalima pas juos atsipalaiduoti, nes uošviai laksto kaip paklaikę ir stebi, kiek vandens išleidžiame, ar be reikalo neįsijungiame šviesos, nes lauke juk dar šviesu. Kiek dešrelių, majonezo ir kiaušinių suvalgėme, ir kiek atpirkome.
Mums išvažiuojant šaldytuve turi būti tiek maisto, kiek radome atvažiuojant. Kartą mums jau išvykstant vyras lėlė į parduotuvę grietinės indelio, nes mes jos suvalgėme per daug ir jiems nepalikome.
Viešėdama pas juos aš tiesiog išsekdavau nuo tokios kontrolės ir absurdiško taupumo.
Kartais taupumo pasekmės būdavo ir skausmingos. Kadangi uošviai skaičiuoja kiekvieną trupinį, neišmeta maisto net ir jam sugedus, tekdavo prisiragauti patiekalų iš pasenusių arba neišvirusių (taupant dujas išjungdavo puodus patiekalams dar pilnai neišvirus ar neiškepus) produktų.
Vienąkart skrandis atlaikydavo, kitąkart apsinuodydavom. Reikėdavo atidžiai stebėti, ar batonas nesupelijęs, iki kada galioja pienas, ar papjaustyta nesugedusi dešra, ar mėsa pakankamai išvirusi ir pan.
Praeitą vasarą, kai su šeimyna porai savaičių buvom pasilikę atostogų pas uošvius, jų taupumas mane pribaigė.
Jie išsitraukė lapelį ir demonstratyviai pradėjo užsirašinėti ir skaičiuoti dujų, elektros, vandens skaitiklius.
Pradžioje su vyru nesumojom, kame čia reikalas tokio spektaklio. Po to uošvis skėlė – paprašė susimokėti komunalinius, nes jiems labai brangu „mus išlaikyti“.
Nežinau, ar visų anūkų seneliai prašo pinigų už tą filmukams ir planšetei prisuktą elektrą ir blynams išdegintas dujas?
Sakytum, uošviai labai skurdžiai gyvena. Ne, jie tikrai yra pakankamai pasiturintys, tačiau jų taupumas, šykštumas ir perdėtas polinkis į tvarką tiesiog užmuša.
