Sakau, padarysiu saviškiams staigmeną. Susiplanavau važiuoti į provinciją eilinę savaitės dieną, kad nebūtų spūsčių ir šiaip mažesnis judėjimas – dirbu iš namų, tad man jokio skirtumo, iš kur dirbti.
Šitaip po karantino įsidrąsinau dėl to, kad pagaliau pasiskiepijau nuo koronaviruso. Aišku, gavau tik pirmą skiepą, antro dar laukiu.
Tačiau pasidariau greitąjį COVID-19 testą – juos dabar vaistinėje galima nusipirkti. Atsakymas neigiamas, tad drąsiai išsiruošiau į kelionę.
Nuvažiuoju su vaišėmis, gėlėmis. Pasiruošęs išbučiuoti ne tik mamą, bet ir visas tetas, kaimynes. O mane pasitiko kaip per kokią maro pandemiją...
Mama, aišku, apsidžiaugė, apkabino, išbučiavo. Tačiau mano viešnagė nudžiugino kitų namiškių. Tėvukas su bočium išėjo į kitą kambarį miegoti ir nesirodė, liepė mamai parnešti valgyti jiems į kambarį...
O kai paskambinau kaimyninėse trobose gyvenantiems giminaičiams ir pasakiau, kad noriu pamatyti juos ir aplankyti, tai niekas neapsidžiaugė.
Teta sumurmėjo, ar aš žinau, kiek koronos atvejų? Sakau, keli šimtai, tūkstantis turbūt, kaip kurią dieną. Bet aš jau pasiskiepijau...
„Tai gal atvažiuok kitąsyk, kai jau turėsi antrą skiepą. Mes, žinok, bijom“, – sako man dėdė.
O tai kur man dėti lauktuves, klausiu. Pripirkau juk visokių vaišių, maniau, atšvęsim visi ir Kalėdas ir Velykas, ir dėdės gimtadienį, tiek laiko visi nesimatę.
„Tai malkinėje palik, pasiimsim vėliau“, – atšovė man giminaičiai.
Likau pasimetęs. Aišku, tikrai suprantu juos. Bet tokių sutiktuvių tikrai nesitikėjau. Žmonės tokie įbauginti...
Nenorėjau varginti ir dar labiau bauginti namiškių. Įtampoje sėdėti net ir savo tėvų namuose nejauku. Išvažiavau atgal į sostinę.
Po antrojo karantino taip susvetimėjo visuomenė, giminės, draugai. Nujaučiu, kad baimės bendrauti dar ilgai neatsikratysime...
