Turint galvoje, kad nuo 1999 m. jau įvyko net aštuoni tos aikštės rekonstravimo ir monumentų idėjos projektų konkursai, ir kad nei vieno tų projektų nugalėtojų pasiūlymai nesuderinami su Seimo skubos tvarka 2020 m. priimto Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatyme nustatytais reikalavimais, manytina, kad pribrendo reikalas užbaigti pagaliau tos aikštės rekonstravimo epopėją.
Ta intencija drįstu pasiūlyti tos aikštės įprasminimo Lietuvos Nepriklausomybės kovų Nežinomo kario-savanorio kapo ir jį gaubiančios Lietuvos tūkstančmečio arkos projektą.
Problemos esmė
Pirmiausiai pažymėtina, kad karių kapais tarpukario Lietuvoje rūpinosi Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisija, sudaryta 1927 m. prie Krašto apsaugos ministerijos. Todėl siūlau atkurti itos funkcijos vykdymą dabartinėje ministerijoje.
Todėl teikiu šį Lietuvos Nepriklausomybės kovų kario-savanorio kapo ir jį gaubiančios Lietuvos tūkstantmečio arkos memorialinio komplekso projektą.
Mūsų tėvynainių žygdarbiai istorijos eigoje nusipelno būti tinkamai pagerbti, o jiems skirtas memorialinis kompleksas visiškai atitinka visus minėtame Seimo skubos tvarka priimtame įstatyme nustatytus reikalavimus. Neabejoju, kad tinkamiausia vieta tam memorialiniam komplektui įrengti kaip tik ir yra Lukiškių aikštė Vilniuje.
Pažymėtina, kad Lietuvos sostinė yra viena iš nedaugelio sostinės statusą turinčių miestų pasaulyje, kuriame nėra jokio monumento, skirto priminti ir pagerbti tuos Lietuvos sodžių, kaimų ir miestelių vaikinus, kurie be jokios prievartos (vien po Nepriklausomybės paskelbimo šalies Vyriausybės pašaukti ir sąžinės balso bei meilės tėviškei jausmų paraginti) prieš šimtą metų stvėrė iš esmės trofėjinius šautuvus ir su jais rankose padovanojo Lietuvai (taigi ir visiems mums) įmanomą brangiausią vertybę – laisvę ir nepriklausomybę.
Nežinomo kario-savanorio kapas Vilniuje (kaip ir analogiški simboliai kitose civilizuotose valstybėse) turėtų priminti būsimosioms kartoms apie jų pareigą (būtinybę) išsaugoti tas vertybes, dėl kurių kovojo ir žuvo kovos lauke tas karys ir jo bendražygiai, o tą kapą gaubianti Lietuvos tūkstančmečio arka turėtų simbolizuoti pagarbą ir padėką mūsų seneliams ir proseneliams, sugebėjusiems išsaugoti lietuvišką žodį ir mūsų tautos genetinį kodą bei perduoti juos ateities kartoms.
Ryškiausiu tautos ryžto pratęsti ir išsaugoti minėtų nacionalinių vertybių gyvastį simboliu turėtų būti nuolat šalia Nežinomo kario-savanorio kapo budinti jo ginklo brolių garbės sargyba. Be šio atributinio akcento (simbolizuojančio to kario siektų idealų pratęsimą), kario-savanorio kapo simbolis netektų ženklios dalies savo moralinio akstino galios, auklėjamojo poveikio ateities kartoms ir lankomumo traukos objekto. Neabejoju, kad šios brangiai kainuojančios nacionalinės vertybės tinkamą administravimą įgali užtikrinti tik Krašto apsaugos ministerija.
Idėja Vilniui ir visai Lietuvai
Turint galvoje neabejingų šalies piliečių norus matyti Vilniuje, Lukiškių aikštėje (t. y. vietovėje, dėl kurios įprasminimo šiuo metu vyksta aštrios diskusijos) įkurdintą ne bet kokį simbolį, o tikrąją, su sveiku protu ir loginiu mąstymu neprasilenkiančią vertybę, giliu mano įsitikinimu tokia nacionaline vertybe turėtų būti įkurdintas ten Lietuvos Nepriklausomybės kovų nežinomo kario-savanorio kapas, gaubiamas Lietuvos tūkstantmečio arkos.
Kaip žinoma visose civilizuotose valstybėse kariai, žuvę karuose dėl tų šalių laisvės, pagerbiami (jų šviesus atminimas įamžinamas) tiek atskirai jiems skirtuose paminkluose, tiek ir bendru visiems jiems skirtu monumentu, paprastai vadinamu „nežinomo kario kapu“.
Antai, didelės traukos ir lankomumo objektais Atėnuose, Varšuvoje ir kitų Europos valstybių sostinėse yra garbingose vietose įrengti nežinomo kario kapo monumentai, o būnant JAV sostinėje Vašingtone patartina aplankyti (tikrai palieka neišdildomą įspūdį) Arlingtono kapines ir Korėjos bei Vietnamo karuose žuvusių JAV karių memorialinius komplektus.
Prieš šimtą metų mūsų tėvų ir senelių bendraamžiai, niekieno prievarta nevaromi ir neverčiami, vien atsikūrusios valstybės Vyriausybės pašaukti ir sąžinės balso paraginti, paliko savo šiaudines pastoges, stvėrė į rankas šautuvus ir su jais rankose įgyvendino Vasario 16 d. akte deklaruotus idealus, tapdami tokiu būdu tame dokumente paskelbtų tikslų praktinio (ginklu) įgyvendinimo savotiškais signatarais.
Turint galvoje tą jų žygdarbį, gal pagaliau bent po šimtmečio turėtume tinkamai (ne vien Vasario 16-osios vienos dienos ceremonialais, bet ir jiems skirtu monumentu) pagerbti tų tikrų Lietuvos patriotų šviesų atminimą?
Ypač aktualu dabar, kai paminklais, skirtais tikriems ir ne visiškai tokiems partizanams, šiuo metu užpildyti beveik visi Lietuvos miesteliai ir gyvenvietės, tuo tarpu nenuginčijamai tikriesiems Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjams, kurių atminimui tarpukarių metais pastatyti visi paminklai ir kiti atminimo ženklai sovietinių atėjūnų sąmoningai buvo sunaikinti, kažkodėl neišdrįstama (ar nenorima) atstatyti?
Turint galvoje, kad ir šiandien naudojamės prieš šimtmetį jų iškovotos ir mums padovanotos laisvės ir nepriklausomybės vaisiais, tačiau už tą dovaną kažkodėl vengiama tinkamai juos pagerbti, ar nedvelkia tokia būsena savotišku cinizmu?
Kadangi šiandien turime tokią Lietuvą, kokią prieš šimtą metų mums padovanojo minėti mūsų kaimų ir miestelių vaikinai, ir tai padarė nelaukdami, kol kas Lietuvą išvaduos, o patys aktyviai atakuodami atėjūnų gaujas, vien dėl to tas jų atliktas žygdarbis (įvykdyta šventa pareiga Tėvynei) turėtų būti įpaminklintas monumentu, įrengtu Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Drįstu pasiūlyti šią to monumento-memorialo komplekto versiją.
Į Lietuvos Nepriklausomybės kovų nežinomo kario-savanorio kapą turėtų būti perkelti tikro tokio kovotojo palaikai. Siekiant, kad ten atgultų ne bet kurio, o tik tikro kario-savanorio palaikai, galėčiau nurodyti vietą prie Siesikų bažnyčios šventoriaus tvoros, kurioje palaidoti tikrų kovoje su bolševikų kariauna žuvusių Siesikų apylinkėse karių-savanorių (7 ar 8 vyrų) palaikai.
Tuos jų kapus iki sovietinės okupacijos tvarkė ir puošė Siesikų parapijos jaunalietuviai. Vėliau tos žuvusių siesikiečių kapinaitės, kaip ir kitų buvusių karių-savanorių kapavietės kitose Lietuvos vietovėse, atėjūnų valdžios buvo sunaikintos ir šiuo metu jas dengia velėna. Kas žino, kiek ir kur yra tokių Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių-savanorių kapų?
Kapą gaubiančioje Lietuvos tūkstantmečio arkoje (jos apatinėje fasadinėje pusėje) siūlau įrašyti bent dešimt svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio istorijos įvykių, turėjusių svarbią reikšmę lietuvių tautos išlikimui ir jos kelyje į valstybingumo įtvirtinimą. Prie tokių įvykių, manyčiau, turėtų būti priskirti:
- Pirmą kartą istorijoje (1009 m.) paminėtas Lietuvos vardas, bylojantis, kad jau tada tam tikroje vietovėje gyvavo gentis, kurios giminystės gijas mūsų protėviams pavyko išsaugoti ir perduoti dabartinėms mūsų kartoms (išties nepaprastos svarbos laimėjimas, turint galvoje, kad istorijos raidoje mūsų gentainiai ne kartą buvo susidūrę su realiais pavojais netekti savos tapatybės ir net išsaugoti tautos gyvastį;
- Saulės mūšis – 1236 m. rugsėjo 22 d. mūsų protėvių pasiekta pergalė prieš Kalavijuočių ordiną Saulės žemėje prie Šiaulių;
- Valstybės diena – 1253 m. liepos 6 d. įvykęs Mindaugo (pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus) karūnavimas;
- Durbės mūšis – 1260 m. liepos 13 d. pasiekta mūsų protėvių pergalė prieš Kryžiuočių ir Livonijos ordino kariuomenę prie Durbės ežero Latvijoje;
- Žalgirio (Griunvaldo) mūšis –1410 m. liepos 15 d. LDK ir Lenkijos kariuomenių laimėtas mūšis prieš Kryžiuočių ordino kariuomenę;
- Liublino unija – 1569 m. sudaryta Liubline (Lenkija) sutartis, kuria LDK susijungė su Lenkija į federacijos formos Lenkijos ir Lietuvos valstybę Žečpospolitą;
- 1863 m. sukilimas prieš Rusijos valdžią, prasidėjęs Varšuvoje ir po to pasklidęs kitose Lietuvos ir Baltarusijos vietovėse;
- Didysis Vilniaus Seimas –1917 m. rugsėjo 18-22 d. įvykęs Vilniuje lietuvių suvažiavimas, kuriame buvo subrandinta idėja kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę;
- Nepriklausomybės atkūrimo aktas – 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos priimtas nutarimas atkūrti nepriklausomą nacionalinę Lietuvos valstybę;
- Nepriklausomybės atstatymo aktas – 1990 m. kovo 11 d. priimtas nutarimas atstatyti buvusią nepriklausomą ir vėliau SSRS okupuotą Lietuvos aukščiausiosios tarybos Lietuvos valstybę.
Kitoje apatinėje Arkos pusėje siūlau patalpinti visų 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarų portretus su nuorodomis į jų gimimo ir mirties datas.
Dešinėje apatinėje Arkos pusėje, po bendru tokio ar panašaus turinio įrašu: „Amžina šlovė visiems jums, žuvusiems kovos lauke už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“ siūlau įvardinti visus tuos kaimų ir miestelių žemės artojėlius, kurie niekieno neverčiami (savo laisva valia, vien širdies balso pašaukti) stvėrė į rankas šautuvus ir realiai (praktikoje) įgyvendino Vasario 16 d. akte deklaruotus idealus, tačiau, deja, žuvo kovos lauke 1920-1922 metais, nurodant jų gimimo ir žūties datas;
Kairėje apatinėje Arkos pusėje, po bendru tokio ar panašaus turinio įrašu: „Visiems laikams dėkinga lietuvių tauta už jūsų iškovotą jai Laisvę ir Nepriklausomybę“, siūlau įvardinti visus su ginklu rankose 1920-1922 m. kovojusius Nepriklausomybės kovų dalyvius ir sugrįžusius po pasiektos pergalės. Suvokiant, kad be tuometinio jų pasiaukojimo 1918 m. vasario 16 d. akte įvardinti tikslai ir siekiai būtų pasilikę tik popieriuje, toje Arkos pusėje turėtų būti išvardinti visi (be jokių išimčių) Nepriklausomybę Lietuvai iškovoję dalyviai, nepaisant vėliau kai kurių iš jų pasirinktus vienokius ar kitokius nukrypimus.
Viršutinėje fasadinėje Arkos dalyje siūlau patalpinti Amerikos lietuvių Lietuvos žmonėms 1922 m. padovanotą Laisvės varpą. Fasadinėje Arkos toje dalyje siulau įrašyti: „Kas nežino ir negerbia savos šalies praeities, tas nesugebės tinkamai pasirūpinti ir jos ateitimi“, o kitoje tos dalies pusėje atkartoti minėto Laisvės varpo įrašą: „Teskamba per amžius vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kurs negina jos“.
Už keliolikos metrų nuo Arkos (iš šv.Jokūbo bažnyčios pusės) siūlau pastatyta nedidelę rotondą, kurioje bazuotųsi laisvi nuo budėjimo garbės sargybos kariai ir monumentą bei jo aplinką administruojantis bei tvarkantis personalas.
Monumentas ir aikštė, kaip reikalaujama minėtame įstatyme, „turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams, o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei“. Likusioji aikštės dalis turėtų būti pritaikyta piliečių poilsiui, jų pavieniam ar su šeimomis laisvalaikio praleidimui.
Jeigu būtų priimtina aukščiau aptarta projekto versija, siūlyčiau atlikti kitas su projekto įgyvendinimu susijusias priemones:
– pirmiausiai iš minėto įstatymo reikėtų pašalinti žodžius „su Vyčio monumentu“ ir jų vietoje įrašyti „Nepriklausomybės kovų nežinomo kario-savanorio kapas“ ir jį gaubianti „Lietuvos tūkstantmečio arka“;
– pakeisti mažareikšmį (net iš dalies kompromituojantį) dabartinį Lukiškių aikštės pavadinimą į solidžiai miestą ir valstybę reprezentuojantį tos aikštės pavadinimą (pvz. „Lietuvos tūkstantmečio“, „Laisvės“ ar „Respublikos“ aikštė).
– kadangi be karių garbės sargybos visavertis to memorialinio komplekto funkcionavimas praktiškai neįmanomas, to objekto administravimą patikėti Krašto apsaugos ministerijai;
– nustatyti garbės sargybos įgulų kaitos periodiškumus, kitus tam kariui-savanoriui ir jo bendražygiams pagarbos ceremonialo išraiškos formalumus, Laisvės varpo dūžių atvejus ir kt.
Taip sutvarkyta Lukiškių aikštė, joje įkurdinti Lietuvos tūkstantmečio ir Nežinomo kario-savanorio monumentai veiksmingai prisidėtų prie tautinės santarvės, beprasmės žmonių poliarizacijos ir susipriešinimo, tinkamai reprezentuotų miestą ir šalį užsienyje, būtų užsienio svečių ir Lietuvos piliečių traukos objektu, prie kurio, kaip lankomai šaliai pagarbos išraišką turėtų galimybę padėti gėlių puokštes ir oficialios užsienio delegacijos, ir atskiri piliečiai.
