Dabar per karantiną apskritai matomės tik susiskambinę per video pokalbį, pasiplepam kartą per savaitę, anūkę parodom.
Vyras daug dirba, todėl su vaikeliu būnu visą dieną pati viena. Nei seserų, nei tetų, nei tėvų, nei uošvių.
Jokios pagalbos iš šalies. Vyras naktimis taip pat nelabai keliasi, nes dieną jo laukia sunkus ir atsakingas darbas įmonėje.
Todėl, natūralu, kad 24 valandas per parą rūpindamasi vaiku viena esu išsekusi ir pervargusi.
Kai susiskambiname su uošviais, dažnai būnu neplauta galva, košytėmis apdrabstytais marškinėliais.
Makiažas, manikiūras ir veido masažai likę kažkur aname gyvenime. Manau, kad auginančios vaikus mamos mane supranta, apie ką aš kalbu.
Bet iki šiol aš dėl to labai nesisielojau ir žinojau, kad tai laikinas etapas, kurį reikia išlaukti. Vaikelis paaugs ir bus daugiau laiko sau, savo poreikiams ir grožio procedūroms.
Tačiau aplinkiniai mano kitaip. Mano uošviams atrodo, kad aš apsileidusi, nesusitvarkiusi namų šeimininkė.
Tai žinau, nes man jie tai ne kartą pasakė tiesiai šviesiai. Kai tik susiskambiname, jie vis paklausia, kodėl nesusišukavusi, kodėl tomis pačiomis kelnėmis ir pan.
Aš, kaip kvailelė, vis teisindavausi, kad man čia sunki naktis buvo, kad nespėju savimi pasirūpinti, nes mažylė ir buitis atima visą mano laiką.
Jie vis nuleisdavo juokais ir grūmodavo pirštu, kad jau būčiau susitvarkiusi, kitą kartą skambins. Neva negalima taip moteriai apsileisti, vyras pabėgs pas kitą.
Galiausiai pradėjau vengti jiems rodytis, kai susiskambindavome, prašydavau kameros į mane neatsukti, nes dėl kelių minučių pokalbio tikrai negalėjau sau skirti valandos gražinimuisi, kai tuo metu laukė nedžiauti ir nelankstyti skalbiniai, neplautos grindys ir netrintos košės.
Tačiau per šventes teko susiskambinti su vaizdu, todėl specialiai pasipuošiau, pasidariau makiažą, susitvarkiau plaukus, apsirengiau kaip žmogus, kaip sakoma. Tačiau ir dabar uošviams vaizdas neįtiko.
„Man gaila į tave žiūrėti, kokia pavargusi tu atrodai. Kokia gražuolė buvai iki santuokos, o į ką pavirtai dabar“, – su užuojautos gaidele rėžė man anyta.
Aš net neabejoju, kad ji ne iš piktų ketinimų tai pasakė. Jai turbūt tikrai nuoširdžiai buvo manęs gaila. Man ir pačiai pasidarė savęs gaila. Tie žodžiai smigo į širdį.
Iš tos nevilties net verkiau pasislėpusi nuo vyro. Jis nelabai supranta, ko aš čia skundžiuosi. Jis mano, kad sėdint namuose ir „nieko neveikiant“ turėčiau kaip tik atsigauti ir pailsėti. Tai ne jo sunkus darbas ir krūvis darbe.
Tikrai žinau, kad jo darbas sunkus. Bet tik mano vietoje atsidūrusios moterys ar vyrai supras, kaip nelengva yra mamai, vienai likusiai namuose.
Kodėl rašau šį laišką? Noriu visų paprašyti supratingumo ir niekada nesakykit moteriai, kad ji atrodo pavargusi nuo vaikų auginimo. Geriau paklauskite jos, ar jai nereikia jūsų pagalbos? Tai bus kur kas didesnė nauda.
