Dvidešimt ketverių amžina studentė save vadino vakarėlių liūte ir labai norėjo išgarsėti kaip Paris Hilton ar Kim Kardashian, kurios kitados buvo aistringai komentuojamos dėl sekso vaizdajuosčių skandalo.
Madingai vilnietei kėlė didžiulį pasididžiavimą, kad jos meilužių sąrašą sudarė tik žinomi ir įtakingi vyrai, o Jis – skandalingasis dainininkas – buvo pačiame to sąrašo viršuje.
Prieš keletą metų Asta, kuri net neplanavo nutraukti ryšių su tokiu jaunikiu, atviravo: „Žinai, aš ant jo labai pykstu, nes jis atvarė pas mane ir paliko tokį jovalą, o apsvaigęs visur prišlapino vonioje.“
Iš pradžių aš nesupratau, kokia nauda įsileisti į savo gyvenimą ir namus vyrą, kuris taip elgiasi ir turi visai kitą, oficialią, merginą: kad jis kartais miega su Asta, žinojo vos keli žmonės, bet ji svajojo, kad jis vieną dieną apie ją parašytų dainą kaip apie kitas savo meilužes, kurių vardus ir istorijas ji mokėjo mintinai.
Astai romanas baigėsi, kai garsus dainininkas pametė galvą dėl kitos ir tiesiog nustojo jai skambinti ir rašyti.
Ji liko be dainos, bet su savo sąrašu, kuriame amžiams liks jo vardas ir pavardė. Galbūt ji galės papasakoti apie tai anūkams, tik ar jiems patiks tokia močiutės istorija?
Pamirštant Astą, noriu atkreipti visų skaitančiųjų dėmesį, kad tuometė oficiali skandalingojo dainininko draugė viską žinojo. Vadinkime ją Magda. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė labai rami, kukli, pavyzdinga mergina.
Vis dėlto kaukės kartais krisdavo ir ji su keiksmais skambindavo mylimojo meilužėms reikalaudama atstoti nuo jos oficialaus sužadėtinio, kuris daugelį metų ją vedė pažadų taku altoriaus link, bet taip ir neprivedė prie abiejų sutarto punkto.
Sklandė gandai, kad vienai meilužei ji net sulaužė nosį išjungusi vakarėlyje šviesą. Istorijų buvo daug: alkoholis, narkotikai, teismai, pokalbiai apie karmą ir tikrąją tiesą nuolat liejosi garsaus ir trokštamo jaunikio lūpomis. Taip buvo tada, o dabar...
Dabar oficiali mylimoji tapo buvusiąja, kuri dreifuoja „eksių“ užribyje. Magdai liko atsiminimų randai, kurių jokia prabangi pudra negali užmaskuoti. Išgėrusi taurę ar dvi ji prabyla apie ilgus metus kentėtą fizinį smurtą, amžiną panieką, keiksmus ir jos nuolatinį vadinimą absoliučiu nuliu...
Dabar su karčia šypsena buvusi garsenybės sužadėtinė atsimena jo atsiprašymus prablaivėjus, kai mylimas smurtautojas žadėjo aukso kalnus, pirko papuošalus, kailinius, keliones ir vedėsi į didžiausius renginius, kur jų pasakišką gyvenimo spektaklį fiksavo kameros.
Ji visada svajojo, kad jos talentą atrastų tūkstantinės minios, – išgirstų nuostabų jos vokalą, kad ją fotografuotų žurnalų viršeliams, o komentaruose garsiai pavydėtų sėkmės.
Svajonė išsipildė, bet tai laimės neatnešė: apie šeiminę idilę reikėjo nuolat meluoti, lyginti save su kiekviena patrauklia moterimi kambaryje, nes būtent ji gali tapti eiline jo meiluže.
Ji nuolat gyveno su klausimais: kodėl manęs negana? Kodėl jis nevertina gerumo? Kada jis supras, kad kitos tokios, kuri viską kentės, nebus?
Nepadėjo nei mantros, nei joga, nei meditacijos. Istorija baigėsi fiasko, nes amžinasis jaunikis, visas netobulas ir blogas, liko toliau geidžiamas, tik jau su kita, kuri taip pat jau žino, kuri pudra geriausiai maskuoja mėlynes.
Norisi paklausti: kodėl jūs kenčiate, priimate ir būnate šalia, jei jis toks blogas, neteisingas vyras? Galiu tik spėlioti, bet manau, kad išgirsčiau banalią frazę, po kuria klasikinės kankinės slepia savo milžinišką priklausomybę nuo savo pačių budelio ir asmeninio ryžto stygių.
Jų atsakymas man aiškiai skamba ausyse: „Bet aš jį mylėjau arba vis dar myliu...“
Akistatoje norėčiau sužinoti, ar galima tą meilę nupirkti už briliantus, o gal už populiarumą? Kodėl negalima santykiams pasibaigus gyventi toliau, be nuolatinio santykių aiškinimosi? Kam reikia prabuvus dešimtmetį su tironu, kurį dangstei, po to skelbti visas jo nuodėmes?
Galbūt nepublikuoto Magdos romano eilutės skirtos dabartinei garsenybės mylimajai, kuri, kaip ir ji pati, naiviai lipa ant tokio paties grėblio: nuolankiai tyli ir laukia vestuvių.
Gal naktimis dabartinė skandalingojo dainininko mergina atsiverčia socialinius tinklus, kur paslapčia skaito savo šešėlio memuarus, kurie ją akivaizdžiai perspėja: „Tavo viltis, kad jis su tavimi pasikeis, tuščia. Tu nesi jo ypatinga meilė, jis taip sako visoms. Tuos pačius žodžius aš klausiau daugelį metų, ir tu šiandien matai, ką reiškia būti manimi arba tuo, kas lieka, kai įvyksta skyrybos.“
Visoje šioje istorijoje laimingų nėra, nors visi mano papasakotos dramos veikėjai tikisi, kad išauš diena, kai viskas susitvarkys.
Kiek iš šių eilučių tinka jūsų gyvenimo patirčiai? Ar gali ši siaubinga istorija padėti jums susigaudyti savo gyvenime?
Aš nežinau, bet labai tikiuosi, nes tai yra vienintelis būdas pažvelgti į tai, kas svarbu, iš šalies.
