Daugiau nei 20 metų praleidau santuokoje su pirmuoju vyru. Susilaukėme dviejų dukterų, vienai dabar 22-eji, kitai – 17 metų. Deja, prieš keletą metų vyras mirė.
Tiesą sakant, pirmoji santuoka buvo rami, bet su vyru gyvenome kaip brolis ir sesuo. Nebuvo kažkokios didelės meilės, bent jau iš mano pusės, bet gerbiau ir mylėjau jį kaip žmogų ir gerą tėvą.
Niekada jo neapgavau ir neišdaviau. Gyvenome ramiai ir, galima sakyti, laimingai. Tad netikėta jo mirtis man tikrai pakirto kojas. Išgyventi visa tai buvo nelengva.
Tačiau gyvenime visko nutinka – nepraėjus ir metams po jo mirties sutikau vyrą, kurį beprotiškai įsimylėjau. Tokio jausmo nebuvau patyrusi per visą gyvenimą.
Tai, žinoma, matė ir mano dukros. Vyresnėlė džiaugėsi, kad sutikau savo žmogų, o jaunėlė į viską reagavo santūriau, pernelyg nedemonstruodama jausmų.
Labai greitai supratome, kad mūsų širdys plaka vienu ritmu, tad susituokėme, aš persikrausčiau pas vyrą, butą palikau dukroms. Dėl to mane pasmerkė gal pusė giminės: vieniems pasirodė, kad gedėjau per trumpai, o kiti ėmė pamokslauti, kad palikau dukteris vienas.
Vyresnioji dukra turi draugą, su kuriuo gyvena mūsų bute. Su ja mano santykiai – labai šilti ir artimi. Tačiau didžiausias mano širdies skausmas, kad to negaliu pasakyti apie jaunėlę. Su ja labai sunku...
Kartą ji nugirdo, kaip geriausiai savo draugei paatviravau, kad gyvenime niekada nebuvau tokia laiminga. Tuo viskas ir baigėsi. Dukra visiškai atitolo nuo manęs.
Dabar mes beveik nebendraujame. Kai paskambinu ar noriu ją aplankyti, ji visada ieško preteksto atsisakyti. O pati niekada nepaskambina.
Paprašiau vyresnėlės, kad pakalbėtų su ja – sužinojau, kad mažoji dukra mane laiko išdavike, ji įsitikinusi, kad aš išdaviau savo pirmąjį vyrą, jos tėvą.
Ji gailisi tėvo, mat labai jį mylėjo. O mane smerkia. Bet už ką? Kad noriu būti laiminga?
Dukra nenori suprasti ir priimti mano laimės, dėl to negali ir nenori bendrauti su manimi – jos manymu, aš esu ir jos išdavikė, o bendravimas ir santykiai su manimi jai taip pat prilygsta tėvo išdavystei. Ji vis dar iki galo neįsisąmonino jo mirties, vis dar ilgisi ir kenčia dėl jo.
Mano širdis apsipylė ašaromis...
Ar būdama laiminga aš tikrai išduodu dukterį ir velionį vyrą? Ar aš turiu teisę būti laiminga, kai tuo pačiu sukeliu dukteriai kančią ir skausmą? Vaikai juk neturėtų kentėti dėl tėvų.
Tos mintys mane labai graužia. Nebežinau, ką daryti, tuo labiau, kad dukra manęs net neprisileidžia. Norėčiau pakalbėti su ja, labai bijau, kad mūsų ryšys visai nenutrūktų. Bet gal jau pavėlavau?
Aš labai myliu savo antrąjį vyrą, bet iš tiesų net nežinau, ką reikėtų daryti, jei reikėtų rinktis tarp vyro ir dukters. Turbūt rinkčiausi dukterį.
Ar yra kokia kita išeitis?
