Ne. Jų buvo tiek kiek reikia ir jos dauginosi. Viena paguoda – sutaupiau vandens klozeto bakelyje. Nes rečiau užsukdavau į vonios kambarį – nebuvo poreikio. Taigi, reikėjo kažką daryti. Nenormalu šlapintis per akis..
Tokia apsipylusi ašaromis šiaip ne taip sulaukiau semestro pabaigos. Susikroviau kuprinę ir – greičiau iš miesto, kuriame JIS vaikšto ir bučiuojasi su kita. Į kaimą – pas mylimą močiutę. Močiutė laukė su savo pyragais ir šiltu pienu. Kritau jai į glėbį, kaip ką tik iškeptas blynelis. Ilgai neatlipau. Močiutė pažvelgė man į akis ir švelniai perbraukė delnu per galvą – taip kaip vaikystėje. Nieko neklausinėjo.
Diena prabėgo krutėjime – maži darbeliai kieme, darže. Surinkta pintinė gurgždančių obuolių. Nuravėtos morkos ir burokėliai. Nelaukiau vakaro, nes liksiu viena ir vėl tekės sielvarto upeliai. Ilgai sukiojausi tai kieme, tai troboje ir vėl kieme...
Na, jei jau verkti – tai tikrai ne į pūkines močiutės pagalves. Bėgsiu prie ežero – prisiglausiu prie baltakamienių beržų – lai vėjas plaiksto mano plaukus, o šiurkščios švendrės – plaka mano kojas. Tegu visas pasaulis verkia su manimi ir dėl manęs...
Vėjo nebuvo. Priešingai mano lūkesčiams – gamta ignoravo mano tragediją. Medžiai abejingai mėgavosi vakaro saulės spinduliais, švendrės ir šunžolės kupstai labiau domėjosi ropinėjančiais vabalais nei mano blauzdomis. Net čia nėra paguodos! Apsipyliau desperacijos ašaromis. Grąžiau rankas, blaškiausi pakrantėje. Ašarų nebešluosčiau ir jos pasikvietė nosies skysčius – raudojau apsipylusi snargliais. Na, kiek galima tokią netektį kentėti! Reikia tam padaryti galą! Puoliau į ežerą...
Per duslų vandens teliuskavimą kairė mano ausis pagavo trumpą „Ei !“. Buvau dar netoli kranto. Atsigręžiau. Ten kiurksojo žmogysta su itin ryža plaukų kupeta ir didžiule meškere. Pasimuistė ir pakartojo – „Ei !“. Susinervinau. Kaip drįsta nepaisyti mano privatumo? Akimirka, ir aš suvokiau, kad mane stebėjo. Nuo pat pirmos akimirkos! Kokia gėda. Panašu, kad tapau bordinė iš gėdos. Kaip neelegantiška ir neoru! Primečiau, kaip mikliau ištaisyti mano dviprasmišką padėtį.
Žaismingai pareiškiau – koks puikus, šiltas vanduo. Panašu, kad „ryža kupeta“ nepatikėjo. Jis suburbėjo, kažką, tipo – maudantis su rūbais to negali žinoti. Paskui informavo, kad čia jo žvejybos vieta. Suprask – reikia apleisti užimtą vietą.
Kiek galima elegantiškiau, iškelta galva, lyg varlė karalienė išsiūbavau iš vandens. „Ryža kupeta“ ėmė kuistis savo daiktuose, dėlioti spalvotas dėžutes su masalu ir dar kažkokius daikčiukus. Ištiesė man didelį rankšluostį. Kartu su juo – mėlynas, nepaprasto romumo savo akis. Tik dabar pamačiau, kad tai jaunas vyrukas, gal šiek tiek vyresnis už mane. Padėkojau. Apsisiaučiau. Jis pasakė, kad nepadės – man reikia išsidžiovinti drabužius, nes vėsta – saulė jau nusileido. Nenorėjau tuo patikėti, bet nusprendžiau paėjėjusi toliau – nusirengti, ir pabandyti išgręžti drabužius. Taip ir padariau. Apsirengiau drėgnokais darbužiais – , dieve, kaip noriu greičiau namo...
Grįžau pas žveją – gražinti jam rankšluostį, padėkoti ir atsisveikinti. Artinausi ir jaučiau šilumą ir šviesą. Jaukiai spragsėjo mažas lauželis. Mano pašiurpusi oda tapo autonomiška ir pati sau nusidriekė link laužo. Priešintis sau – beprasmiška. „Ryža kupeta“ ištiesia man termosinį puoduką – paprastai, draugiškai. Ranka mosteli į žvejo kėdutę. Puodukas šildo delnus. Atsisėdu.
Jis storais pirštais atsargiai ištraukia kažkokius dumblius iš mano plaukų. Nekalba. Siurbčioja arbatą. Nusivelka striukę ir apgaubia mano pečius. Dieve, toks gerumas apima! Prapliumpu raudoti. Kūkčioju tarsi, nuskriaustas susigūžęs vaikas. Žmogus tikriausiai sutriko...
Deja, bet aš netikėtai gaunu didžiulį saugų šiltą glėbį. Jame spontaniškai įsirausiu ir pasislepiu. Jame išraudoju paskutinius savęs gailesčio ir širdgėlos likučius. Jo širdis dunksi į mano širdį – faršą. Kvepia jėga, vyriškumu, saugumu ir laimės pažadu.
Nurimstu. Tada jo rankos lyg didžiuliai sparnai – paleidžia mane. Žiūri man į akis ir pasako – viskas bus gerai. Jo ramus balsas neleidžia tuo abejoti.
Imame juoktis. Jis atkiša man sliekų dėžutę – klausia ar pagelbėsiu jam paruošti masalą žvejybai? O taip, žinoma! Esu tai dariusi su seneliu. Imame kalbėtis apie žvejybos nuotykius ir jas – tokias skirtingas ir panašias ežero žuvis. Užmetame meškeres. Tyliai kvėpuodami laukiame. Jis apkabina mane per pečius ir paklausia mano vardo...
Dabar, praėjus septyneriems metams, aplink mus bėgioja du berniukai su ryžomis plaukų kupetomis. Prisimenu tą naktį, kaip absurdišką, juokingiausią, ir tuo pačiu lemtingiausią mano gyvenimo naktį. Naktį kupiną neapsakomos širdies šilumos ir jos gydomosios galios.
Jo apie tą naktį neklausiu – man pakanka savaitgalio žūklės laimikio ir jo mėlynų ramių akių žvilgsnio.
Meilę švęsti daug priežasčių nereikia! Artėjant Valentino dienai, portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus!
Skelbiame rašinių konkursą „Mano nepamirštama naktis“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią naktį gyvenime.
Galbūt mylimasis ar mylimoji padarė Jums netikėtą staigmeną? O galbūt pasikvietus mylimąją į svečius romantiškos vakarienės užsitrenkė buto durys ir nepamirštama naktis tapo nesusipratimu? Papasakokite savo istoriją.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai!
Istorijų laukiame iki vasario 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami vasario 15 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
