Aš Lietuvoje likusi viena ir vieniša. Tačiau susirasti mano amžiaus vyrą yra katastrofiškai sunku.
Iššvaisčiau jau daugybę laiko ir pinigų pažinčių skelbimams. Skambina ir rašo tik visokie iškrypėliai arba kaliniai. Arba paskambinę alsuoja į ragelį, nieko net nepasako. Arba kviečia į pasimatymą po 15 metų, kai jau bus laisvėje. Arba siūlo seksą telefonu, nes daugiau neturi, ką pasiūlyti.
Galbūt jaunimui pažinčių svetainėse sekasi geriau, bet normalių pusamžių vyrų tokias programėles renkasi vienetai. Ir išgraibstomi jie kaip kalėdinės nuolaidos, nespėji net aptikti!
Mūsų metuose draugų ratas taip pat siauras, visi praktiškai giminės, vieni su kitais kaip broliai ir seserys bendraujame šeimomis, neviliosi juk draugės vyro. Turiu ir išsiskyrusių draugų, bet jie jaunas merginas susiradę. Arba visiškai nenori į moterų pusę žiūrėti.
Darbe visi kolegos vedę. Arba dar labai jauni, man į sūnus tinkantys. Tiesa, turėjau keletą nuotykių su jaunesniais, bet dabar nuo jaunų žegnojuosi.
Tokios patirtys gal ir spalvingos, bet jau ne mano amžiuje. Galiu ir kitoms pasakyti – bėkit nuo tokių kuo toliau.
Kartą susitikinėjau su vienu kone perpus jaunesniu vaikinu. Jo susitikimai su draugais būdavo vienas vargas – jausdavausi kaip sūnaus klasės auklėtoja, kuriai per pertraukas tekdavo klausytis paikų juokelių ir nebrandžių pašnekesių.
Man tekdavo pirkti ne tik maistą, gėrimus, mokėti už pramogas, bet ir aprūpinti jo garderobą ir sumokėti už kelionę namo taksi ar šiaip paskolinti „arbatos puodeliui“ su „bičiule“.
Bėdos nesibaigdavo ir lovoje šviesoms užgesus. Jis iki paryčių lovoje gerdavo alų ir žiūrėdavo fantastinius „Marvel'io“ filmus, o aš katastrofiškai norėdavau pailsėti ir pamiegoti ramybėje ir tyloje.
Vieną dieną tiesiog atsibodo už viską mokėti ir gyventi gyvenimą, kurį jau nugyvenau prieš 20 metų. Pasakiau, kad nebegaliu jo išlaikyti. Jis net nebandė teisintis. Tiesiog pasakė: „Tai gerai, tada iki“. Baigėsi pinigai, baigėsi ir mūsų romanas.
Taigi, galbūt kas nors man gali pasakyti, kur normaliai 50-metei moteriai rasti normalų bendraamžį vyrą? Vienatvė slegia. Ypatingai per karantiną, kai negali susitikti su draugais.
Labiausiai liūdina visuomenės ir netgi vaikų požiūris – neva, tokiame amžiuje vyro ieškoti jau nepadoru. Ką čia sau galvoja – pusamžė moteris, su anūkais tokiai žaisti, pyragus kepti reikia, o ne meilės ieškoti.
Dukra netgi leptelėjo, kad jai šlykštu pagalvoti, jog su kokiu vyru tokiame amžiuje miegočiau. To išgirsti nesitikėjau.
Bet tik vienatvę patyręs žmogus gali suprasti ir atjausti, ką reiškia namuose spengianti tyla, kai ryte tenka vienai gerti kavą, o vakare užmigti su įjungtu televizoriumi.
Kai neturi su kuo pasidalinti savo keptu pyragėliu, todėl neši jį tokiai pat vienišai senučiukei kaimynei.
Žinau, kad vienišų žmonių yra tikrai labai daug. Ir tikrai ne visi jie susitinka „Facebooke“ ar pažinčių programėlėse. Tad gal patarsite, kur ieškoti brandžios meilės?
