Vis dėlto realybė groja savo vargonais: jei visos paprastos merginos sutiktų savo svajonių vyrus – patrauklius, įtakingus ir turtingus, joms prasidėtų amžina neurozė.
Būsena, kai viduje vyksta savęs persekiojimo trileris, o nerealūs dalykai atrodo labai tikroviški. Dar prisideda didžiulė gėda, kuri paralyžiuoja bet kokius šansus pasimėgauti ant galvos nukritusia laime.
Kodėl tiek pesimizmo? Mano asmeninė patirtis ir kitų žmonių gyvenimo istorijos rodo, kad svajonės turi savo šešėlinę pusę.
27-erių Vaida dirbo prekybos centro džinsų parduotuvėje. Namuose jos laukė penkiametis sūnus iš pirmos santuokos.
Buvęs mylimasis ne tik nemokėjo alimentų, bet ir nuolat kėlė bėdų net po skyrybų prašydamas pinigų.
Vaida save vadino stipria moterimi, kuri kažkodėl viską turi tempti ant savo gležnų pečių.
Vakare, kai pagaliau baigdavosi skurdo ir vargo realybės maratonas, ji užsidėdavo ausinukus, įsijungdavo romantiškas dainas ir svajodavo, kaip einant gatve ją aptaško prabangaus automobilio vairuotojas, iš jo išlipa gražus vyras, kuris nori išpirkti kaltę ir pats to nesuprasdamas įsimyli.
Visos pardavėjos svajonės buvo panašios, jos nenugrimzdavo į gilesnę santykių analizę, tiesiog suteikdavo vidinį tikėjimą, kad ji bus išgelbėta, nepaisant visų negandų.
Vaida manė, kad ne ji atsakinga dėl to, kaip gyvena, o aplinkybės ir netikę žmonės ją nuolat laiko įkaitų dramoje.
Vieną dieną prekybos centro vadovas vaikščiojo po savo valdas ir užsuko nusipirkti kelnių. Pamatė Vaidą ir iškart pamilo. Gėlės, restoranai, dovanos jos sūnui, aistringas seksas, išnuomotas butas ir pinigai oriam gyvenimui.
Vaida parduotuvėje nebedirbo jau po pirmojo jų pažinties mėnesio. Dešimtmečiu vyresnis vyras irgi buvo išsiskyręs, padėdavo buvusiai žmonai ir labai mylėjo abu vaikus iš pirmosios santuokos.
Visai nesvarbu, koks jo vardas, – tokių istorijų daug. Kai praėjo pirmi trys mėnesiai euforijos ir prasidėjo daugmaž stabilus gyvenimo ritmas, o staigmenos tapo, kaip įprasta, retesnės, Vaida turėjo vis daugiau valandų akistatai su savimi.
Laukta palaima neatsirado, nors svajonė išsipildė: sūnus – jau privačiame darželyje, nebereikia eiti į darbą ar bijoti dėl rytojaus, mylimasis darbe, tai kodėl jos smegenys lydosi nuo nerimo bangų?
Kaip gyventi darnoje ir harmonijoje, jos niekas nemokė, nes Vaida visą laiką kovojo bandydama pragyventi.
Ji nematė pavyzdžio, kaip tinkamai elgtis su vyrais, nes visą vaikystę, paauglystę ir jaunystę girdėjo tik ginčus. Jos tėtis niekada nedovanojo mamai gėlių, o jai nesakė jokių komplimentų, tik priekaištus.
Vaida nesijautė saugi, nes jos mama dirbo per du darbus, kol tėvas dingdavo kelioms paroms su draugais taurelių kilnojimo daugiadienėse.
Akivaizdu, kad toks šeiminis išsilavinimas ją nubloškė į visiškai netikusį pirmojo vyro glėbį. Tad jos gyvenimas nesiskyrė nuo to, kokį ji pati matė nuo mažų dienų.
O dabar, kai viskas gerai, kai galvoje milijonus kartų sukta svajonė išsipildė, laimės ir vidinės ramybės kažkodėl neatsirado.
Ką daryti? – galvojo Vaida, nesuprasdama, kodėl ją persekioja didžiulis nerimas, kad tuoj nutiks kas nors blogo.
Maždaug tuo metu ji pradėjo skaičiuoti savo trūkumus, kuriems anksčiau nebuvo laiko: gal krūtinė per maža, gal lūpos per plonos, gal ji nemoka gaminti įmantrių patiekalų ir dėl to jos mylimasis vis rečiau namo parneša gėlių?
Nuoskaudos kaupėsi, nepasitikėjimas didėjo, o būdų, kaip tai išsakyti, ji nežinojo, todėl tiesiog tylėdavo kelias dienas, šitaip kerštaudama ir manydama, kad Ponas Nuostabusis turi perskaityti jos mintis ir tuoj pat susigriebti, kaip ją išgelbėti.
Ji niekaip negalėjo suprasti, kad puikus vyras negali išgelbėti jos nuo savęs pačios...
Po poros metų pora išsiskyrė, nes Nuostabusis ją išdavė su kita, jaunesne. Ji kaltino jį, kad patvirtino visas jos baimes, bet specialistai pasakytų, jog jos paranoja ir sukūrė progą toms nelaimėms nutikti.
Du žmonės susitinka tam, kad kurtų dabartį ir šviesią ateitį, bet praeities bagažas dažnai sumaišo kortas. Santykių specialistai rekomenduoja aiškiai atskirti skausmą, kurį atsinešame kaip palikimą, – dabartinis partneris neturi kompensuoti ir atidirbti už kitų neigiamus nuopelnus, juk ne jis tave nuskriaudė vaikystėje ar nelaimingoje pirmoje meilėje.
Net suaugę, savarankiški, išsilavinę žmonės gali pradėti elgtis kaip jų mamos ar tėčiai ir taip sugriauti gerus santykius arba apgauti save dėl pasakos, kuri neegzistuoja.
Kita istorija tai puikiai iliustruoja. 33-ejų Gabrielė buvo labai sėkmingai dirbanti pardavimų vadybininkė, laisvalaikiu ji kūrė asmeninį jogos vaizdo tinklaraštį, tik viena detalė visada jai kišo koją – ji buvo užkietėjusi vienišė.
Romanai truko taip trumpai, kad apie juos nebuvo prasmės pasakoti ar kelti nuotraukų į socialinius tinklus.
Ji žinojo savo vertę ir laukė tik turtingo verslininko, nes tada jie galėtų sužibėti lyg ponas ir ponia Smitai.
Tobulos svajonės visada mirgėjo idėjomis, kaip vyras iš jos padaro dar didesnės sėkmės lydimą moterį, kuri gali užsiimti labdara, nes jai nebereikia dirbti.
Ji tikėjosi, kad vyras bus toks įtakingas, jog ji staiga atsidurs ant visų žurnalų viršelių su briliantais ant pirštų.
Gabrielė vaikščiojo į visas vietas, kur renkasi galimi pretendentai, tik kažkodėl ją traukė aptarnaujantis personalas. Vis dėlto jauna moteris neleido sau net minties apie kartelės nuleidimą.
Vieną dieną svajonėse regėtas vyras atsirado ir netgi ja susidomėjo. Ji nebūtų jo pasirinkusi, nes princas buvo labai reiklus, nuobodokas, kartais net šokdinantis, bet juk buvo P-R-I-N-C-A-S!
Jis mėgo viską, ko ji nekentė. Santuoka įvyko, žurnalo fotosesija – taip pat, o tada prasidėjo realybė, kurioje dovanoti briliantai, deja, nesuveikė lyg antidepresantai.
Priešingai, pasąmonėje Gabrielė pradėjo trokšti skyrybų, bet sau negalėjo to pripažinti, – juk pasaka pildosi, ji pagaliau nebe pelenė – ji karalienė, kuriai labai spaudžia karūna.
Pasyvi agresija pradėjo ieškoti pasireiškimo būdų ir, žinoma, atrado. Nuosavas sutuoktinis tapo visų priekabių, kritikos, skandalų auka.
Vyras pradėjo savimi abejoti, nes „tobula“ žmona net intymiame gyvenime rasdavo milijoną minusų, pradėjo lyginti su kitais vyrais. Per pusę metų ji taip suvarė sutuoktiniui psichiką, kad jam pradėjo prastėti reikalai versle.
Po pusantrų metų iš sėkmės glostomo vyro neliko nė kvapo. Bet juk būtent Gabrielė tuokėsi iš išskaičiavimo, viską pavadindama meile, o kai užklupdavo mintis, kad sutuoktinis jai netinka, ji mintyse kartojo mamos žodžius: idealių vyrų nebūna, svarbu, kad galėtų tavimi pasirūpinti ir mylėtų.
Taip, Gabrielė, pati to nesuvokdama, iš pradžių apgavo save, po to sutuoktinį, o galiausiai savo rankomis pakenkė abiejų gerovei.
